Vieną širdies sopulį žmogus slepia giliai – suvokimą, kad nėra tikrai raštingas, kad nemoka rašyti be klaidų. Ieško bendraminčių, save teisinančių, kad ne tai svarbiausia pasaulyje, bet tikrai ūgtelėtų savo akyse, jei žinotų, kad neteks raudonuoti dėl paties ranka pridarytų klaidų. Sunkus darbas – išmokti rašyti be klaidų, bet dėkingas. Tai vertybė, kurią sunaikinti gali tik sunaikindamas žmogų. Todėl buvo labai miela žiūrėti į Nacionalinio diktanto dalyvius, bandančius suvokti, ką jie jau moka, o kas dar kelia rimtų problemų.
Mūsų mokykloje Nacionalinį diktantą rašė 2 mokytojai ir 7 mokiniai. Buvo nelengva. Trikdė labai greitas diktavimas, nes ilgam tekstui parašyti ir kartojant pasitikrinti LR1 teskyrė pusę valandos. Diktanto dalyviai skundėsi, kad nespėja, greitai nuo įtampos pavargo rankos. Bet įspūdis didžiulis. Tai geriausia lietuvių kalbos pamoka, priverčianti kiekvieną rašantįjį save įsivertinti. Ir įsivertinti negailestingai, sau nepataikaujant.
Ačiū visiems, nepagailėjusiems savo laisvalaikio. Kol mes jaučiame, kad turime saugoti savo kalbą, savo raštą, tol mūsų žemė žydės mums.
Irena Liutkevičienė,
Balbieriškio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja
