Rūta Vainienė
Ekonomistė
Komentaras Lietuvos radijui
Vasario 11-tąją minėjome ligonių dieną. Gera proga apie tai pakalbėti. Juolab, kad sveikatos ministras nusprendė grąžinti sveikatos apsaugą, kaip pats neneigia, į sovietmetį. Anot jo, reikia nebefinansuoti privačių gydymo įstaigų, grąžinti teritorinį gyventojų priskyrimą gydymo įstaigai ir gydytojui, panaikinti principą „pinigai seka paskui pacientą“ ir sujungti sveikatos draudimo įmoką su gyventojų pajamų mokesčiu. Gal tokia sistema ligoniui bus palankesnė?
Šiandien ir jau daugelį metų pacientas gydytoją pasiekia štai taip: laukdamas eilėje, naudodamasis pažintimis, susimokėdamas papildomai arba konflikto keliu. Paprastai sakant, nei vieno normalaus kelio. Tai yra didžiausia sveikatos politikos problema, demoralizuojanti ir pacientus, ir medikus. Ją būtina spręsti pirmiausia.Tačiau ar ministro vizijose regima sveikatos sistema panaikinseiles, vokelius, dvigubą apmokėjimą už paslaugas ir nuolatinę įtampą susirgus?
Tarkime, ligonių kasos nebefinansuoja privačių gydymo įstaigų. Valstybinės įstaigos tuomet gautų papildomus maksimum 300 milijonų litų, t.y. 7 procentais daugiau. Tačiaujos gautų ir privačių gydymo įstaigų pacientus. Dabar atsakykime į klausimą, kurioje iš sistemų – privačioje ar valstybinėje – yra eilės, vokeliai, eilių apėjimas pagal pažintis ar karas registratūroje dėl talonėlio? Jei nekeičiama ydinga sistema, o tik pinigai ir pacientai mechaniškai perkeliami į valstybines gydymo įstaigas, dėl to tvarkos valstybinėse įstaigose tikrai nepadaugės. Ir ne medikai čia kalti, ne gydymo įstaigų vadovai, pacientai apkritai čia užribyje. Už balaganą atsakingos visos vyriausybės, delsusios svarbiausioje žmogui – sveikatos – srityje galų gale išnaikinti socializmo liekanas. Socializmo atliekomis vadinu įsikalbėjimą, kad sveikatos paslauga nėra privati gėrybė (juk atitinka visus mokslinius šios gėrybės kriterijus), kad sveikatos apsauga yra nemokama (kaip tuomet į sveikatos draudimo fondą surenkama daugiau nei 4 milijardai litų?), ir kad šioje srityje neveikia rinkos dėsniai. Beje, socializmo atributų apstu daugelio Europos šalių sveikatos sistemose. Net Leninas turbūt negalėjo įsivaizduoti, kokia sėkmė lydės jo idėjas XXI amžiuje.
Tarkime, grąžiname teritorinį pacientų paskirstymą. Ir kas iš to? Pacientas nebegali rinktis, tad pažinčių ieškos toje įstaigoje, kurioje prirašytas, vokelius mokės tos klinikos medikams, eilėse lauks toje poliklinikoje, ten pat kariaus ir dėl vizito talonėlio. Kas pasikeičia ligonio labui? Niekas. Tik daugiau paskatų kreiptis mokamų paslaugų į privačią gydymo įstaigą, o tai jau – dvigubas apmokėjimas už tą pačią paslaugą.
Pagal ministrą, pinigai nebeturi sekti paskui ligonį. Kaip tada dalinsime sveikatos draudimo fondo lėšas? Pagal gydymo įstaigų vadovų narsumą, verslumą, ryšius su ligonių kasomis, priklausomybę politinei partijai ar kokiais nors dar šleivais kreivais būdais? Užuojauta tiems pacientams, kurie pagal teritorinį paskirstymą per prievartą pateks į vadovo „nevykėlio“, nepartinio ar kitos partijos nario įstaigą.
Sujungsime sveikatos draudimo įmoką su gyventojų pajamų mokesčiu, beje, prieš ketverius metus taip ir buvo. Storiau į vatą suvyniosime faktą, kad žmogus moka už sveikatos paslaugas, paslėpsime nuo jo akių. Bet ar tai išnaikins eiles, nelegalius mokėjimus, dvigubą apmokėjimą ir mūšius registratūroje? Grįžkime į 2007 – tuosius metus – ar tada, kai sveikatos draudimo įmoka buvo sujungta su pajamų mokesčiu, neturėjome tokių pačių esminių priekaištų dėl sveikatos paslaugų?
Kai problemas suderini su sveikatos ministro pasiūlymais, akivaizdu kad nusitaikyta ne į problemas, Nusitaikyta į privačią mediciną, kuri, nors ir mažomis dozėmis, kaip koks homeopatinis vaistas, parodo, kaip turi atrodyti sveikas sveikatos sistemos kūnas. Nuoširdi neapykanta privačiai medicinai, dogmatiškas požiūris nėra geras būdas rūpintis žmonėmis, nei kol jie sveiki, nei kai jie jau pacientai.
