Petras Navickas
Jau daugiau kaip mėnuo praėjo po didžiųjų švenčių. Atsipūti ir gyveni prisiminimais. Štai pas mane atvyko draugas iš vieno miestelio. Labai jau susikrimtęs buvo – po kiaulystės, kurią iškrėtė jo pačiutė, negalėjo ramiai sėdėti namuose, tad savaitgalį nutarė praleisti pas mane, išlieti ant širdies gulintį skausmą ir sopulį. Ne visiškai jo pačiutę pateisinu, tačiau kartais kito patirtis neleidžia daryti tai, kas įskaudintų aplinkinius. Ką čia įskaudintų – padarytų daug daugiau blogybių. Juk ne veltui sakoma, kad žodis paukščiu išskrenda, o akmeniu sugrįžta…
Tai štai kaip buvo… Jurgis su žmonike sukvietė vaikus su vaikaičiais švęsti nedidelio jubiliejaus. Abu apsipirko, nes dabar gaminti neapsimoka ir sveikata ne ta. Mažas miestelis, visokių marketų nėra, o mažose krautuvėlėse prekiauja vietiniai savo pagaminta produkcija. Tai štai, stalas paruoštas, sveteliai atvyko, ilgai pasisėdėjo, pasivaišino. Kai jie išvyko, netrukus pačiutė blogai pasijuto. „Turbūt persivalgė“, – pagalvojo Jurgis, bet kitą dieną dar prasčiau. Nuveda pas daktariukę, o ten analiziukai, apžiūros. Na ir ką, diagnozė – salmoneliozė. Vaistukų pripirko ir namolio. Paskambino visiems, kurie kartu buvo, – niekas nesusirgo, tik viena pačiutė sunegalavo. O kai susveiko, išėjusi miestan, pačiutė papasakojo savo draugei, kad pirkusi maistą pas tą ir tą ir galbūt nuo to susirgusi. Na, kaip sakoma, bloga žinia vėtros greičiu po miestelį skraido. Ir beveik niekas tada nepanoro pas tą žmogelį produktų pirkti.
Bet štai tas verslininkas pasiskundė vienam kitam pažįstamam, kad kažkodėl labai sumažėjo pirkimai, o šie kad tėškė: „Ką čia pirksi pas tave, nori visus susargdinti!“ Žmogelis vos ant grindų neatsisėdo. Atvyko visokios komisijos, tikrino, bet nieko nerado. O ką ras, jei labai jau tvarkingas ir reiklus ne tik sau, bet ir darbuotojams buvo. Pirkimas krito, tad žmogelis jau norėjo savo verslą uždaryti ir atleisti darbuotojus. Pagaliau, sulaukę tikrintojų išvadų, kad ne iš šios krautuvėlės ta salmanė, vietiniai pradėjo lankytis, vis kreivai žvalgydamiesi. Tačiau kas atlygins žalą? Liežuvio ir agentūros VBP (viena boba pasakė) neapkaltinsi. Žmonikė nuėjo atsiprašyti, o šis tik ranka numojo ir tepasakė, kad žodis paukščiu išskrido, o akmeniu sugrįžo. Taigi Jurgiui ir dabar sarmata į miestelį eiti, nes jo pačiutė pletkus paleido ir vos sąžiningo žmogaus verslo nesužlugdė. Pasak jo, negalima apkaltinti žmogaus, kol neįsitikinai, kad kaltas, o jei jau pagalvojai – geriau VBP nesakyti, nes gali taip faktus iškraipyti, jog akių neturėsi kur dėti.
Pasišnekučiavę su Jurgiu nutarėm, kad VBP labai populiari mažuose miesteliuose, nes čia daug įvairių paukštelių paleidžiama skraidyti, o nukritę akmenys galėtų ne vieną miestelį nukloti. Tad prieš ką nors sakant, būtina liežuvį įsikąsti.
