Eleonora gimė 1951 m. sausio 29 d. Stakliškėse. Mokykloje pasižymėjo dideliu judrumu, anksti pasireiškė pomėgis sportui. Mokytojas Pranas Kundrotas anksti įžvelgė ateities sportininkę, todėl pradėjo treniruoti lengvosios atletikos sektoriuose (diskas, rutulys, ietis). Geriausiai sekėsi mėtyti diską, šioje rungtyje pasiekė neblogų rezultatų. Baigusi vidurinę mokyklą, studijas pasirinko Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute (Lengvosios atletikos katedroje), tačiau patyrė traumą, o tuometinis Irklavimo katedros vedėjas Leonas Aleksandravičius pasiūlė pabandyti treniruotis irklavimą. Pabandė ir patiko. Pirmoji Eleonoros trenerė buvo Janina Aleksandravičienė. Didelio darbštumo dėka labai greitai pasirodė pirmieji rezultatai, tad netruko pastebėti perspektyvią sportininkę Lietuvos, o vėliau ir SSSR, rinktinių treneriai. Eleonora du kartus laimėjo SSSR čempionatus.
Todėl 1975 m. Pasaulio irklavimo čempionate Notingeme ji irklavo porinę keturvietę ir laimėjo bronzos medalį. Tačiau svariausias Eleonoros laimėjimas – 1976 m. Monrealio olimpinių žaidynių bronzos medalis, irkluojant porinę dvivietę su Genovaite Ramoškiene. Sportininkės buvo pasirengę kovoti dėl aukso, tačiau, lengvai laimėjus parengiamąsias varžybas, ilgai teko laukti finalo, o belaukiant, kaip dažnai būna, sportininkai „perdega“. „Perdegė” ir jos, rezultatas – bronza. 1978 m. pasaulio čempionate Naujoje Zelandijoje, irkluodama porinėje dvivietėje, E. Kaminskaitė laimėjo sidabro medalį.
Eleonora buvo pajėgi sportininkė, kovotoja, bet per mažai mylėjo save. Gal dėl to per daug anksti ją pasiglemžė klastinga liga.
Visi, pažinoję Eleonorą, prisimena ją kaip labai darbščią, nuoširdžią, kuklią ir pareigingą didelio meistriškumo irkluotoją.
Juozas Palevičius
