
Laikas bėga, nugrimzta į užmarštį kraupūs vaizdai, apgyja dvasinės ir fizinės žaizdos, tačiau kiekvienas Sausio 13-osios rytas Lietuvos žmonėms vėl primena 1991-ųjų kruvinąjį sekmadienį.
Šiemet Sausio 13-ąją priminė ne tik direktoriaus P. Veterio, istorijos mokytojų N. Aleškevičienės ir S. Žalio pasakojimai bei tradicinis žvakučių uždegimas mokyklos languose. Šalia mokyklos Jaunųjų šaulių būrelio narių rankose šviečiantys fakelai ir jų uždegti atminties laužai subūrė ne tik mūsų gimnazijos bendruomenę susikaupimo valandėlei. Fakelų ir laužų šviesa, o gal smalsumas tarsi privertė gatve einančius žmones sustoti ir pažiūrėti, kas čia vyksta.
Emocingai 2g klasės mokinės E. Acūtės atliekamos dainos „Raudoni vakarai“ žodžiai nepaliko nė vieno abejingo. Kaip dainos aidas skambėjo Lietuvos himnas, mokinių skaitomos eilės, o Jiezno seniūno A. Bartusevičiaus ir gimnazijos socialinės pedagogės D. Mazuronienės prisiminimai nukėlė mintimis į kruvinosios nakties įvykius. Tylos minute buvo pagerbti tie, kurie ant laisvės aukuro sudėjo savo galvas.
Susikibę už rankų, dainuodami dainą „Laisvė“, kurią girdint ne vienam spaudžiasi ašaros, jutome bendrą širdžių plakimą, vienybę, dėkingumą. Dėkingumą už laisvę, kuri žmogui – svarbiausia. Ji išpirkta tauriausių Lietuvos žemės vaikų gyvybėmis.
Z. Zencevičienė, Jiezno gimnazijos lietuvių k. mokytoja
Kad kurti naują laikraštį, tai reikia ir verslo planą šiokį tokį primesti, ir pradinį kapitalą šiokį tokį turėti, pagalvoti apie platinimą ir reklamos davėjų pritraukimą. Per daug darbo ir rizikos. Galima reklamuotis paprastesniu būdu. Nors Krašto Vitrina reikėtų pagalvoti apie reklamavimosi kvotas, o tai jau truputį juokingai išrodo.
Kiek daug Jiezne atsirado žurnalistų – imk ir kurk naują laikraštį „Jiezno gimnazija”. Tikrai būtų patenkintas naujasis direktorius. O kodėl straipsnį pasirašė ne P. Veteris? Juk jis geriausias žurnalistas rajone, o gal ir respublikoje. Tik jam reikia reklamos net ir iš tokio renginio.