Vilniaus televizijos bokštas mena kruvinus 1991 m. sausio 13-osios nakties įvykius, būtent šią naktį įvykęs masinis taikus Lietuvos piliečių pasipriešinimas Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga paimti į savo rankas Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus. Užimti atvyko specialiai parengta, sunkiąja karine technika ginkluota desantininkų grupė. Prie televizijos bokšto Vilniuje per 600 taikių ir neginkluotų žmonių buvo sužeista, žuvo 14: Loreta Asanavičiūtė, Virginijus Druskis, Darius Gerbutavičius, Rolandas Jankauskas, Rimantas Juknevičius, Alvydas Kanapinskas, Algimantas Petras Kavoliukas, Vidas Maciulevičius, Titas Masiulis, Alvydas Matulka, Apolinaras Juozas Povilaitis, Ignas Šimulionis, Vytautas Vaitkus, Vytautas Koncevičius. Televizijos bokštas buvo užimtas, tačiau planų pulti Parlamentą kariškiai jau atsisakė. Nors užgrobti kai kuriuos objektus ir pavyko, galutiniai operacijos tikslai (užimti Parlamentą, išprovokuoti nesantaiką tarp įvairių tautybių Lietuvos piliečių, pateikti šiuos įvykius kaip dviejų ginkluotų pusių kovą) nebuvo pasiekti ir gana greitai sovietų armijai teko iš užimtų objektų pasitraukti.
Nuo tos kruvinos Sausio 13-osios nakties praėjo 22-eji metai. Bet laikas neištrynė atminties. Tai skaudus mūsų tautos istorijos puslapis – pilietiškumo pamoka ir kruvino įvykio liudininkams, ir mums, kartai, kuri šios tragedijos įvykius žino tik iš istorijos vadovėlių. O istorija liudija, kad bet kada vėl gali prireikti ginti savo Tėvynę ir būtent ši, visai šaliai tragiška naktis, jos įvykiai moko šiandienos kartas nepaprastos drąsos ir tikros meilės Tėvynei. Vien tik įsivaizdavę ginkluotus kareivius prieš beginklę minią, dainuojančią tautines dainas ir skanduojančią vienintelį žodį „Lie-tu-va“, galime suprasti, kokia meilė ir atsidavimas gimtajai šaliai degė kiekvieno tą naktį prie televizijos bokšto atėjusio budėti patrioto širdyje. Suvokiame, kad tuo metu niekas iš susirinkusiųjų negalvojo apie pavojų, nes žmonės buvo susirinkę tik dėl vieno tikslo – apginti Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Jiezno gimnazijos mokiniai, įvertindami Lietuvos gynėjų heroizmą, kiekvienais metais prisimena Sausio 13-osios įvykius ir dalyvauja pilietinėje akcijoje „Atmintis gyva, nes liudija“. Ir šiais metais istorijos mokytojai N. Aleškevičienė, P.Veteris, S. Žalys organizavo šį renginį. Sausio 11 dienos (penktadienio) rytą, aštuntą valandą, mokiniai ant visų gimnazijos palangių uždegė žvakutes ir išskubėjo į lauką, kur mokyklos bendruomenę pasitiko Jaunųjų šaulių būrelio nariai su degančiais fakelais rankose. Sustoję šalia Atminties laužo, skirto žuvusioms Sausio 13-osios aukoms atminti, visi sugiedojo Lietuvos himną, prisiminė tą tragišką naktį. Šiurpūs 1991 m. kruvinosios nakties įvykiai, liudijantys mūsų tautos vienybę, drąsą, pasiaukojimą, rodos, akimirkai tarsi atgijo Jiezno seniūno A. Bartusevičiaus ir gimnazijos socialinės pedagogės D. Mazuronienės prisiminimuose . Kaip vilnis nuvilnijo per mokinių minią žuvusiųjų prie Vilniaus televizijos bokšto pavardės. Jiems, mūsų tautos Laisvės gynėjams, atminti mokiniai skaitė eilėraščius, susikibę rankomis dainavo garsiąją dainą „Laisvė“ J. Marcinkevičiaus žodžiais. Tą rytą mokiniai ne tik prisiminė skaudų tautos istorijos puslapį, jie buvo pilietiškumo pamokos dalyviai.
E. Acūtė, Jiezno gimnazijos 2g klasės mokinė
