Ačiū Kubiliui!

Skalbia šitam žmogeliui kailį visi, kas netingi, o kad jam padėkoti reikėtų, retas kas susipranta. Kiekvienas vis turi už ką giežti dantis – tai pensiją apkarpė, tai kainas sukėlė, tai šiaip ne tai partijai priklauso. Pasiklausiau darbininkų, kur į partiją susibūrę, šnekų ir tiems tas pats. Pasidairė, kad susitikt su jais tik pagyvenę pensininkai išsiruošė, pazondavo, ką tie galvoja apie valdžią ir atidarė plepalų maišelį: kaip Kubilius, taip Kubilius, tas negerai, anas negerai, jau kai balsuosit, tai gerai pagalvokit, už ką. O aš sau ir mąstau. Negerėlis tas konservatorių galva, bet apie ką šnekėtumėt, jei ne jis. Dabar pasikinko „kubiliaus arkliuką“, dėsto visas blogybes, kokios tik yra, ir ant vienos kupros viską krauna, lyg prieš tai valdžioj niekas nebūtų buvęs. O jei viskas būtų gerai, tai ką galėtų prieš rinkimus visokie partiečiai papasakot? Taigi dėkot turėtų tam Kubiliui, kad jis yra, kad kažką daro, o opozicijų šuleliai gali pirštu rodyt į jo klaidas ir aiškint, kaip reikia viską daryt ir kas bus po rinkimų, jei jie į valdžią papuls. Tik kažin kodėl tas Kubilius vis dar tam poste laikosi, jei visi taip gerai žino, koks jis banditas, ko niekas iš kėdės jo neišverčia? O dabar atpylė visų keikiamas kadenciją ir ką tu jam? Šunys loja, o karavanas vis tiek eina… Gal ir negražiai aš čia, bet kad jau tik ir laukiu, kol rinkimų vajus prasidės. Vai tai atsiras protingų, vai tai plieks Kubiliui kailį kiekvienas, kur į Seimą norės kelią prasiskint. Tai ir sakau – ačiū tau, Kubiliau, kad esi, kad liežuviams darbo duodi, o kaip bus po tavęs – galai žino. Gal verksim tave prisiminę? O gal ir ne…