Atbulomis į Europą ir atgal

Iš tiesų, kas kaip, o aš į Europą – atbula. Tiesiogine ir perkeltine prasme. Važiuoti į Čekiją teko visą kelią sėdint nugara į priekį, grįžti – taip pat. Be to, gėda, bet tai pirmoji mano kelionė į toliau nuo Lietuvos esantį užsienį. Taip, taip, dabartiniai vaikai yra daug daugiau apkeliavę nei aš per savo …dešimt metų, bet kad taip jau yra, tai geriau vėliau, negu niekada ir taip toliau.
Kur visi – ten ir aš
Labai labai ankstyvą spalio trečiosios rytą, tuo laiku, kai padorūs žmonės arba į namus grįžta, arba lovose saldžiais sapnais mėgaujasi, laukiu Laisvės Aikštėje autobuso. Prieš tai – beveik bemiegė naktis: ar pasiėmiau, ar užteks, ar bus, ar galėsiu… Dar prieš tai – savaitė įnirtingo ruošimosi. Lagaminas, pinigai, rūbai, maistas – iki skausmo žinomi dalykai patyrusiam keliaunininkui, o man, žinoma, ne. Konsultuoja giminaičiai, bendradarbiai, net šeimos gydytoja, bet susiruošiu ir, kaip vėliau paaiškės, sėkmingai. Taigi, pirmasis blynas gana geras. O lemtingąją dieną telieka sulaukti autobuso, ir štai jis čia. Kažkodėl visi – apie 40 žmonių – urmu veržiasi į viršų, kad ir pavėlavusi, ir aš iš paskos. Be reikalo, laisvų vietų, kiek sekasi įžiūrėti, nėra, tad žemyn, o ten taip pat su pyragu niekas nelaukia – belikę tik pačios pirmutinės vietos, kaip minėjau pradžioje, atbulomis. Ir vis dėlto – opa, į Europą!
Draugystės daigeliai
Iš karto perspėju – jei kam neįdomu, per smulkmeniška, nei nepradėkit skaityti, o aš dar sykį pasimėgausiu savo pirmosios kelionės įspūdžiais. Taigi, pilkšvėjančioje tamsoje paliekame Prienus ir traukiame į Dzūkijos ir Lenkijos pasienį. Bendrakeleiviai apatiniame aukšte nepažįstami, aš jiems taip pat, tad atsargumas bendraujant tiesiog būtinas. Norėtųsi numigti, bet snaudulį išvaiko gidės Nijolės balsas. Ji į Europą jau suplūkusi kietą takelį, todėl gerai žino, kas laukia didelės grupės žmonių ilgoje kelionėje. Tai yra – būtina susidraugauti ir vienam kitą įsiminti, kad kur nors degalinės tualete kas nors neliktų laukti Lietuvos ambasados pagalbos. Kas tam geriau tinka, jei ne žaidimai. Po susipažinimų ir prisistatymų garsiai ir viešai, dalijamės lapelius su pavardėmis – ką ištrauki, tas yra tavo globotinis, o tu esi jo slaptasis angelas sargas. Smagu ir lengva, bent jau man – mano globotinė Jurgita dalijasi su manimi atbulišės dalią, tik kitoje salono pusėje. Gerai, nereikės toli eiti, bet kada užmesiu akį ir žinosiu, kaip ji laikosi. Svarbiausia, kas globoja mane? Paslaptis išlieka iki pat grįžimo, nes, kaip pasirodė, mane globojo daug kas, net ir nepaskirtieji burtų keliu.
Linksmoji „galiorka“
Iš miego pažadina autobuso radijas „Vai čičeku, vai čiček“ (suprask, kelionės į Čekiją žinios), net nežinau, kaip rašyti tokį vaikystės filmukų kalambūrą. Malonių balsų moterys praneša, jog slaptieji angelai turi progą pasveikinti radijo bangomis savo globotinius ir perduoti jiems draugystę skatinančias dovanėles. Ir prasideda, miegoti jau nesinori. Vienas už kitą šmaikštesni linkėjimai, mielos ir mažos dovanėlės, o kiekvieną jų palydi „galiorkos“ atliekamos dainos. Ši vieta reikalinga detalesnio aprašymo. „Galiorka“ – iš mokymosi laikų žinoma kaip išdykėlių, nenaudėlių, pokštininkų ir „špargalkininkų“ sėdėjimo vieta klasėje, pelnanti išskirtinį mokytojų dėmesį ir kandžias pastabas. Mūsų atveju – tai jiezniečių ir jiems prijaučiančiųjų susibūrimo ir linksmybių vieta, kur skamba juokas, liejasi pokštai ir traukiamos liaudies ir jomis tapusios dainos. Net ir pavydu, nes apačioje vis dar atsargus bendravimas, pamažu šildomas vyriško betarpiškumo.
Vyrams – užtarnauta pagarba
Apie kelionės vyrus reikėtų parašyti atskirai, jau vien dėl to, kad jų buvo mažai. O ne, nepranyko jie moterų užgožti, tai jie ir tapo linksmybių priežastimi ir pokštų epicentru. Taigi: Saulius, kurį savinosi beveik visos kelionės draugės, išskyrus jo žmoną, Vaidas ir Deividas, visiškai nusavinti antrųjų pusių, Tomas ir Algis, neetatiniai, bet elitiniai pokštininkai, Edgaras, karšto vandens barmenas ir pirmojo aukšto moterų numylėtinis, dėl to pačio vandens patyręs didelį antrojo aukšto moterų dėmesingumą. Be abejo, nereikia užmiršti ir vairuotojų Rimo ir Arūno, tapusių džentelmeniškumo pavyzdžiu visoms dabartinėms ir būsimoms vyrų kartoms. Ach, tie jų širdį glostantys ir nekalti flirtavimai, maloniai ištiesta ranka lipant iš autobuso, šmaikštavimai ir pamelavimai, o ką jau kalbėti apie visišką saugumą ir patogumą! Tiesa, pastarasis su išlygomis – tualetu autobuse vairuotojai nenorėjo leisti naudotis, ką bekalbėti, jie geriau žino, kodėl. Ir vis dėlto, vyrų buvo mažai, bet savo pareigas jie atliko pagirtinai, o juos išauklėjusioms mamoms ir žmonoms – giliausiai pagarba.
Kelionės vargai
Laikas pakalbėti apie kelionėje matytus vaizdus. Ir vėlgi, kaip kam, bet man tai buvo neišdildomi įspūdžiai. Tiesa, iki pat Lenkijos vidurio nebuvo kuo stebėtis – vis tie patys laukai, kaimai ir gyvenvietės, tokie pat, kokius gali pamatyti ir Lietuvoje pro autobuso langą. Tik užrašai svetima kalba. Gal koplytėlių ir kryžių pakelėse daugiau, bet ir tai ginčytina. Varšuva, didmiestis, prikeltas iš pelenų ir griuvėsių, siekiama pačiu krašteliu, tad irgi ypatingo poveikio nedaro. Juo arčiau Čekija, juo įdomiau. Keičiasi kraštovaizdis, namai jau vis savotiškesnių formų ir jų vis rečiau. Kaip ūkininkų palikuonis, pastebiu, jog pakeliui sutinkami laukai gerai įdirbti, prižiūrėti ir, kas keista, dažniausiai matomi nupjauti ar dar laukiantys eilės kukurūzai. Sustojimai degalinėse, kur darbuotojai stengiasi nesistebėti dėl gausaus būrio moterų, nekantriai atakuojančių tualetus, pietų poilsis „Bajorkiemį“ primenančiame komplekse, kur valgo tik keli ištvermingiausieji. Kiti sotūs savo įsidėto maisto ir neįprastai ilgo sėdėjimo. Gaila, bet vis labiau temsta, o dar ir laikas valanda į priekį pabėgėjo. Į Čekiją įriedame jau sutemus, tik iš užrašų ant parduotuvių nuspėję, kad jau esame netoli savo tikslo.
Čekijos keliai ir laukai
Gerai, kad tamsoje nematėme, kokiu keliu mus vežė staiga surimtėję vairuotojai. Patogiai išsimiegoję rekonstruotame malūne „Daviduv mlyn“, pro langus pamatome viešbutį supančius aukštus, tankiai medžiais apžėlusius skardžius. Įtarimo kol kas nekelia ir jie, bet vėl įsukę į tą patį kelią, kuriuo atvykome naktį, staiga suprantame, kodėl vakar tamsoje atrodė, kad autobusas važinėja ratu. Siaurokas kelias, staigūs posūkiai, o apačioje – svaiginanti gilybė, gal ne tokia, kaip matome dokumentikoje, bet man, pirmokei, pakankama. Neiškenčiu nepasidalinusi baime – toks baisus kelias, o atitvarai tiesiog juokingi, Verknės upelis prie Jiezno daug geriau apsaugotas! Bendrakeleiviai paguodžia, jog antrame autobuso aukšte turėtų būti dar baisiau, ir truputį palengvėja. Vos imame riedėti saugesnėmis vietovėmis, užsimiršta viskas, tik gidės pasakojimai kartais įsiveržia į lauko vaizdus tyrinėjantį dėmesį. Kalnuotos vietovės, miškai ir miškeliai, pakriūtėje besigananti šėmųjų jaučių banda… Čekų namai, ypač senesni, gana dideli, su prilipdytais ūkiniais pastatais, naujesnieji taupesni, bet, kiek teko matyti, vien mūriniai, medinis namelis buvo pastatytas tik reklamai. Ir visur tvarka, švara, jokių piktžolėmis apžėlusių laukų ar apleistų kolūkinių laikų fermų.
Pažintis su bendruomenėmis
Pravažiavus Opavą, įsukame į nedidelį ir jaukų miestelį – Hradec nad Moravici. Čia mūsų laukia pirmasis susitikimas su šio krašto VVG (MAS). Pirmiausiai pasivaikščiojimas pėsčiomis – autobusą sustabdė kelią remontuojantys darbininkai. Tai ir gerai, proga pramankštinti kojas, pasidairyti į aplinką ir žmones. Oras tiesiog pasakiškas, šilta ir giedra, vienas malonumas eiti akmenimis grįstomis gatvelėmis su smagia kompanija. Bet laikas ribotas – greitai apžiūrime bendruomenės pastangomis įrengtą žaidimų aikštelę, išklausome MAS atstovų pasakojimo, praeidami nučiumpame vaišių ir vėl į kelią. Šįkart netoli, pasivaikštome pilies kieme, pasigrožime vaizdais ir – į Červenką, pas kitus bičiulius bendruomenininkus. Čia taip pat nedidelis ir tvarkingas miestelis, pareiginga seniūnė, daug nuveikusi MAS. Šios vietovės bendruomenių veikla susidomi mūsų menininkės, paakintos čekų pateiktų pavyzdžių, kaip į projektinę veiklą įtraukti amatininkus, gaminančius tradicinius sūrius, kepančius pyragėlius, siuvančius, neriančius ir kitaip gražinančius savo buitį. Pilis šiek tiek nuvilia. Kadangi pavėlavome, ekskursija mums kainuoja brangiau ir parodo daug mažiau. Kažkas panašaus į Gedimino pilį, gaila, kad nenuvedė į kankinimų kambarį, būtų ką daugiau atsiminti.
Olomouco grožybės
Vakaro pabaigai ir nakvynei išvykstame į Olomoucą. Senus laikus menantis miestas, įspūdinga katedra, paminklai, fontanai. Pasirodo, senieji pastatai turi savo išskirtines žymes – vienų fasadus puošia šuns lipdinys, kitų gėlės, dar koks nors svarbus akcentas, suteikiantis namui vardą. Auksu pagražinimais puošti paminklai aukšti, viršūnėmis, regis, gali užkliudyti virš jų sklendžiantį oro balioną. Akimis ryju rotušės laikrodžius, rodančius laiką, žvaigždynus ir dar kažką, valandų bėgsmą žyminčias judančias figūrėles. Keli bendrakeleiviai pasakojo vėliau vėl atėję prie laikrodžio ir ilgai pralaukę, bet figūrėlės taip ir nesujudėjusios – gal tausojamos ir ne visada paleidžiamos? Eidami į viešbutį stengiamės įsidėmėti kelią, juk turėsime laiko ir vėl galėsime ateiti į senamiestį. Pakeliui nusipirkta ledų porcija gaivina gausių įspūdžių įaudrintą galvą, o joje – planai vakarui: nueiti, pamatyti, paliesti, paragauti. Paragauti, žinoma, išgirtojo čekiško alaus, kaip gi be to apsieisi nuvykęs į tokią vietą. Degustacija gana vykusi, bet nemėgstančiam alaus – arba visos rūšys vienodai skanios, arba neskanios.
Pasakiškieji urvai
Ankstyvą rytą vėl kelionė. Šįkart važiuojame pažiūrėti gamtos sukurtų paminklų. Apie apsilankymą Punkvės urvuose jau ne kartą tarpusavyje kalbėjomės, patyrusieji pasakojo savo įspūdžius iš Slovakijos, bet iš žodžių gana sunku susidaryti tikrąjį įspūdį. O jam ir neprilygo niekas. Nervus kutenantis leidimasis funikulieriumi į tarpeklį, drėgna žvarbuma, jaudulys. Visa tai praskaidrina maloni suvenyrų pardavėja, greitai „persijungusi“ į rusų kalbą, pramokusi lietuviškai ir atskleidusi urvų paslaptį. Kadangi tai paslaptis, jos neparašysiu, bet galiu tik tiek pasakyti – žodžiai čia bereikšmiai, neįmanoma nusakyti urvų, stalaktitų ir stalagmitų grožio… Tamsa ir gelsvas apšvietimas, prietemoje skendintys skliautai, šviesas atspindintis vanduo… Romeo ir Džiuljeta, kuriems greitai susitikti, deja, nelemta – mokslininkai apskaičavo, kad vienas į kitą besitiesiantys akmens varvekliai susijungs tik po 700 metų…
Palyginimai
Prie požeminės upės laukia gondoljerus primenantys gidai, visą plaukimo kelią kažką kalbantys čekiškai ir nėmaž nesijaudinantys, ar juos kas nors supras. Valtis braukia dugnu akmenis, bet jau geriau tai, nei 40 ir daugiau metrų gelmė, atsiverianti po mumis, staiga supratusiais, kad gelbėjimosi liemenių niekas taip ir nepasiūlė. Jų, aišku, neprireikė, bet silpnesnių nervų bendrakeleiviai (ir aš…) labai apsidžiaugia išlipę į krantą. Funikulieriumi kylame į viršų, bet, atrodo, ir be jo pasiektume aukštumėlę – nuo matytų vaizdų ir potyrių kraujas tiesiog kunkuliuoja gyslose. O aplink – gelsvėjantys bukų miškai, šviesūs ir šilti, pasikloję storus nukritusių lapų patalus. Keista, kai išvažiavome, Lietuvoje buvo daug vėsiau, ir medžių lapai dar mažai krito, o čia vasariškai šilta, bet daug aiškesni rudens požymiai. Ir oras – toks gaivus ir lengvas, tiesiog glostantis plaučius, ir skanus, kaip ir vanduo iš čiaupo – tokio skaidraus ir gardaus net ir mūsų šaltiniuose turbūt nelengva rasti. O gal tai tik pirmojo įspūdžio apgaulė? Svetur juk ir žolė žalesnė, ir dangus mėlynesnis…
Lietuvybės dvasia
Gal ir apgaulė, bet graži ir tikroviška. Kromežižo mieste ruošiamės į arkivyskupijos vasaros rezidencijos rūmus, kurie mus pasitinka itin didingai stūksodami didelio miesto viduryje. Rūmų prabanga pribloškia ir verčia susimąstyti, ką pamatytume karališkojoje rezidencijoje. Oficialių priėmimų kambariai, miegamieji, biblioteka įrengti skoningai ir dailiai, sienas puošia daugybė garsių praeities meistrų paveikslų. Pro langus galime pasigrožėti jau praradusiais ryškumą, bet vis tiek žaviais sodo gėlynais. O koks malonumas sugrįžti į vaikystę! Į ją pargabena didžiulės šlepetės, be kurių po rūmų parketus vaikščioti negalima, kaip kažkada teko patirti ir mūsų didžiuosiuose muziejuose. Kai kuriems mūsų vyriškiams apavas tampa smagia atrakcija – su minkštomis šlepetėmis gerai išblizgintos grindys tarsi slidus ledas, ant kurio galima raityti piruetus. Didžiulėje pokylių salėje su gera akustika paskleidžiame lietuvybės dvasią. Gidei paraginus, vieningai užtraukiame „Giminių“ dainą, sugiedame „Ilgiausių metų“. Oho, kokie išlavinti balsai, kokia dermė ir į aukštybes kylantys sąskambiai!
Vyne nuskendusi teisybė
Pasivaikščiojimas arkivyskupijos sode turbūt daugeliui tik tarp kitko – nekantriai laukiame nusileidimo į rūsius, kur, pasak gidės Nijolės, gaminamas mišiose naudojamas vynas. Mūsų lūkesčiai išsipildė su kaupu. Tamsiuose požemiuose surikiuotos didžiulės statinės, tiesa, daugelis jų tuščios. Gidas mus veda vis toliau ir toliau per juodu pelėsiu apsitraukusius koridorius, kur savo vynų kolekcijas saugo ir turtingieji čekai. Sienose į pelėsius įspaustos monetos ženklina turistų norus dar kartą čia sugrįžti. Ir ne be reikalo. Paskutinis ekskursijos akordas – vynų degustacija. Keturias rūšis vyno dideliam būriui turistų gidui padeda išdalinti vietinis degustacijos meistras, kiekvieną aptarnaujamą moterį pamaloninęs komplimentais už grožį. Vynai darosi vis skanesni, jau aišku, kurią rūšį norėsis pirkti krautuvėlėje viršuje. Nuotaika taip pat vis gerėja, balsai vis garsesni, kol galų gale ir vėl į laisvę ištrūksta lietuvybės dvasia, įsipynusi į dainos žodžius. Iš rūsių lipame linksmi ir atsipalaidavę, o mūsų degustacijos bičiulis čekas nutaria pratęsti draugystę, pavaišindamas įsigytu vynu dailias lietuves moteris. Pasirodo, ne tik mus, užsieniečius, taip gerai veikia čekiškasis gėrimas. Gidas pasakojo, jog Čekoslovakijai bandant pasidalinti į dalis, arkivyskupijos rūmuose posėdžiavusiems žmonėms bendrą susitarimą pavyko pasiekti tik po apsilankymo vyno rūsyje. Ką gi, kad „in vino veritas“ nustatė jau senovės romėnai, o naujieji laikai šią taisyklę tik patvirtino.
Lietuviškai čekiška istorija
Nors daugelis žinome, jog Lietuvą ir Čekiją sieja istorinė praeitis, tačiau taip malonu ją atrasti patiems. Kryžiuočių ordino valdytoje pilyje, tarp lipdytinių šios organizacijos priešų galvų puikuojasi ir LDK ir Abiejų respublikų karaliaus Jogailos atvaizdas, o kur dar Steponas Batoras, pakviestas valdyti jungtinę lietuvių ir lenkų valstybę. Išgirdę minint karališkoje čekų giminėje įsimaišiusius mūsų galinguosius, išdidžiai kilstelime galvas. Och, kaip to reikia kaimynų galybės apkarpytai valstybei ir tautos savigarbai pakelti. Nors ir šiaip šioje Čekijos dalyje jaučiamės gana išskirtiniai – čia, pasirodo, ne tiek jau daug ir būna užsieniečių lankytojų, o ypač iš Lietuvos. Pasak mūsų bendrakeleivės Mildos, puiku, kad patekome į turistų dar „nenudėvėtą“ vietą, kur dar galima pamatyti nenudailintus, nepagražintus, tikroviškus šalies vaizdus.
Namai namučiai…
Namo grįžtame jau patyrę keliautojai ir širdingiausi draugai. Išvykdami prisipirkome čekiškų lauktuvių, fotoaparatai prigrūsti nuotraukų, o galvos – įspūdžių. Nuotaika kuo puikiausia, nors ir vėl prieš akis visa diena sėdėjimo autobuse. Išaiškėja ir didžiosios paslaptys – angelai sargai susipažįsta su savo globotiniais, kai kas, pasirodo, neišsidavė ne tik kad artimiausiems kaimynams, bet net ir sutuoktiniams. Sustoję papietauti tame pačiame Lenkijos pakelės restorane, atsisveikiname su pačia geriausia pasaulyje gide Nijole, įteikiame dovanas jai ir mūsų galantiškiesiems autobuso vairuotojams. Ir vėl kelionė, kuo arčiau Tėvynės, tuo smagiau širdyje. Dainos ir pokštai persikelia į pirmąjį autobuso aukštą, antrasis tuo metu snaudulingai atostogauja. Prienus pasiekiame apie pirmą valandą nakties, pavargę, apsikrovę nešuliais, susibičiuliavę ir labai pasiilgę namų. Tos kelios kelionėje praleistos dienelės praskriejo lyg viena akimirka tarp draugiškų, malonių žmonių, įdomybių kupinoje pažintyje su nedideliu gabalėliu gražiosios Čekijos. Sugrįžome į rudenį, į žvarbią, bet tokią mielą gimtinę. Mintyse nuolat spingsėjo matyti nuostabūs vaizdai, o pasitikusiems artimiesiems teko kantriai klausytis į visas puses šokinėjančių pasakojimų nuotrupų, bet vis dėlto, visur gerai, o namuose geriausia…