Šiandien poetei ̌ (1934–2020) būtų sukakę 9️⃣0️⃣ metų. ✍️ Stefa Juršienė gimė 1934 m. sausio 16 d. Plungės rajone. Nuo 1971 m. gyveno, dirbo ir kūrė Prienuose. Penkerius metus dirbo „Žiburio“ gimnazijoje, vėliau Prienų specialiojoje internatinėje mokykloje, mokė Lietuvių kalbos ir literatūros, aktyviai dalyvavo kultūrinėje veikloje. 2019 m. buvo įteikta Prienų rajono savivaldybės „Dėkingumo“ nominacija „Už gyvenimo pasiekimus“. Stefa Juršienė priklausė Lietuvos nepriklausomai rašytojų sąjungai, buvo jos Garbės narė, Prienų krašto kūrėjų klubo „Gabija“ narė. Pirmasis poezijos rinkinys „Vakaro erškėtis“ pasirodė 1996 m. Nuo tada prasidėjo aktyvi kūrybinė veikla. Poetė išleido 13 eilėraščių knygų. Paskutiniosios poezijos knygos „Akimirkų minorai“ pristatymas vyko Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje 2017 metais. Kviečiame prisiminti poetės lyrinę kūrybą, paskaityti poezijos knygas, aplankyti bibliotekoje eksponuojamą jos atminimui skirtą spaudos publikacijų p a r o d ą.
Prienų Justino Marcinkevičiaus viešoji biblioteka
2017.10.24
Vilija Čiapaitė
Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje šurmulys. Rinkosi žmonės nusilenkti, pabūti drauge, pasiklausyti žinomos, mylimos buvusios mokytojos poetės Stefos Juršienės ir pasitikti dvyliktosios jos poezijos knygelės „Akimirkos minorai”. Susirinkusiųjų gausą tegalima įvardinti vienu žodžiu – MYLIMA.
Jau nuo 1996 metų su tam tikrais laiko intervalais mus kaskart pradžiugindavo poetės eilėraščių rinktinės. Ne vieno eilėraščio posmai skamba dainose, kuriose – nuo mažučio augalėlio, vabzdelio iki gyvenimo kelyje žinomų ir sutiktų žmonių, gražiausio gamtos laikais žavinčio krašto ir eiliuoto pasakojimo. Skaitydamas gali nuklysti į slaptus poetės metaforinius pamąstymus, tik jai vienai suvokiamas gyvenimo versmes, upelius. Kaip sakoma, pradėjus skaityti eiles, pradedi čiurlenti upeliu, kuris virsta didžiule eilių ir posmų upe, nešančia į nuostabius gyvenimo peripetijų apmąstymus, džiaugsmą, liūdesį, paguodą.
Taigi knygelės pristatymą pradėjo mokytojos Romos Ruočkienės dainuojama „Saulelė raudona”, kurios žemaitiški žodžiai priminė, jog autorė yra nuo Rietavo, miesto Žemaitijoje, Telšių apskrityje. Sakoma, jog eilės – tarsi malda, padedančios žmogui suvokti gyvenimiškas tiesas, nusiraminti. Tačiau nuoširdžias ir jaudinančias eiles gali kurti žmogus, kuris myli ne tik save, bet ir aplinkinius.
Buvusi mokytoja Anarsija Adamonienė, išanalizavusi visas poetės eiles pasakė, jog nuo 1996 metų keitėsi kaip žmogus, taip ir pasaulis, kaip žmogus, taip ir laikas. Pirmieji St. Juršienės rinkiniai buvo tarsi išpažintiniai, o paskutinieji – tikrai išpažintiniai.
Autorė įdėmiai klausėsi recenzentės pamąstymų, nuostatų. Susijaudinusi pasakė, jog kūrė, nes gyvenime buvo pakilimų, nukritimų. Kūryba jai – tai metaforinis gelbėjimosi ratas nuo vienatvės, kuri nei sesuo, nei mama, nei draugės. Manau, jog kūryba poetei padėjo kaip naktį šviečiančiam švyturiui ne tik pačiam šviesti, bet ir daugeliui nurodyti tiesos kelią…
Pasveikinti S. Juršienės atvyko auklėtiniai, kurie jau 53-iems metams praskriejus vis dar jautėsi kaip tie mokinukai, besidalijantys moksleiviškomis šypsenomis. Kai vyrai pakilo sveikinti auklėtojos (jie niekaip nesutiko su žodžiu „buvę”) šelmiškai šyptelėję pakvietė klasiokes: „Panos, ateikit čia”. Tai buvo pats gražiausias pokštas, kai žilagalviai pavirto linksmais ir pokštauti mėgstančiais auklėtiniais. Vienas iš jų priklaupęs prieš mokytoją nulenkė galvą, taip išreikšdamas pagarbą žmogui, palydėjusiam juos į platų gyvenimo kelią.
Sveikintojų būrys, šilti ir nuoširdūs apkabinimai sakyte sakė, jog Stefos Juršienės kūryba daugeliui svarbi, kaip malda prieš miegą, kai liūdna, kai žemę nukloja sniegas, auksaspalviai rudens lapai, rausvi obelų žiedai. Tad mes džiaugiamės, kad ji, drąsiai galiu pasakyti, yra mūsų kraštietė, iškeitusi Žemaitiją ir atvykusi į Prienus, nors visuomet vidumi buvo žemaite.
