Vilija Čiapaitė
Bešurmuliuojantys klojimo teatro festivalio „Vėtrungė” dalyviai džiaugėsi ne tik aktorių pasirodymais. Per pertrauką buvo pristatyta savo lėšomis išleista Vytauto Degučio knyga „Čia mūsų pėdos”.
Prieš pristatydamas ją autorius pasakė: „Noriu pristatyti knygą, tačiau geriau į ranką pasijuokit, bet kad aš negirdėčiau”. Bet niekas nenusišaipė, o didžiavosi, nes knyga skirta Naujosios Ūtos apylinkėms ir čia gyvenusiems bei gyvenantiems žmonės, bebaigiantiems išnykti kaimams.
Naujaūtiškiai džiaugėsi, nes šioje knygoje autorius Vytautas Degutis sutalpino per 600 nuotraukų, aprašė visus seniūnijos kaimus.
Autorius apgailestavo, jog dar dirbdamas mokytoju, buvo surinkęs gausų muziejinių eksponatų lobį, tačiau jie, pasak jo, kažkaip visi dingo. Gal tada, o gal jau nedirbdamas pedagoginio darbo, iškalbos nestokojantis V. Degutis sumąstė, jog ateities kartoms būtina palikti pėdsaką apie kaimus, kurie jau nyksta. Mintis, jog reikia palikti pėdsaką apie kraštą, kuriame jis gyvena, neapleido.
Rinkdamas rašytinę informaciją, mėgstantis fotografuoti Vytautas net ėmėsi drastiškų fotografavimo priemonių. Jam kilo noras nufotografuoti kaimus iš aukštai. Ir štai, nors buvo draudžiama, tačiau keletą kartų įsiropštęs į bokštą fotografavo kaimus, apylinkes. Nuostabios nuotraukos, kurios buvo nufotografuotos vos ne iš paukščio skydžio, buvo puikiai sutalpintos į knygos puslapius.
Beje, labai daug informacijos suteikdavo kiekvienas seniūnijos gyventojas, o, pasak autoriaus, itin daug žinių apie gyventojus surinkusi Diana Kupstienė nusipelnė didelės padėkos.
„Kiekviena suteikta informacija buvo labai svarbi, tik gaila, jog daug žmonių išėjo Anapilin”, ‒ nuogąstavo autorius. Knygoje galima rasti informacijos ir apie partizanus, amatus, tradicijas. Beje, čia galima atrasti paties autoriaus ir čia gyvenančių žmonių prisiminimų. Juk istorija eina per sąsają su žmogumi ir tai labai svarbu, nes žmogaus intelektas nepamirštas, o knygoje puikiai matomas jo augimas.
Pats V. Degutis, sulaukęs brandaus amžiaus, negali nustygti vietoje. Puikiai dainuoja, kuria eiles, dainas. Čia pat akordeonas, kurį Vytautas pats pravirkdė ir kuo gražiausiai užtraukė savo kūrybos dainą. Tai buvo tarsi įrodymas, jog tikra tiesa, kad kiekvienas kraštas turi savo deimantus, kurie švytėdami priverčia ne vieną suklusti, neapkerpėti ir žengti tik į priekį.
Labai šaunu, kad ne tik Siponių, Šilavoto kraštai turi knygas apie savo kraštą. Dabar ir naujaūtiškiai išdidžiai gali pasakyti, jog ir jie turi savo kraštą garsinančią knygą, kurioje, kad ir kaip būtų gaila, nesutilpo visa informacija. O gal bus tęsinys? Tai parodys laikas.
