„Neišsižadėk tarbos, lazdos ir tiurmos“, „Lazda turi du galus“, „Neperlenk lazdos“, „Svetima lazda geriau kuprą lygina“ (liaudies išmintis). Lazda visą laiką buvo varguolių draugas, senukų sargas, burtas nuo nelaimių, tinginių ir skriaudikų auklėtojas.
Nuo 19 a. vidurio iki 20 a. 7-tojo dešimtmečio dar kaimiškojo Birštono liaudies meistrai drožinėdavo lazdas, kurias įsigyti buvo poilsiautojo prestižo klausimas. Kaip buvai Birštone, jei neparsivežei lazdos? Ant kiekvienos lazdos dažnai buvo nurodoma ne tik metai, kurorto vardas, bet ir meistro inicialai. Pateikiamoje nuotraukoje iš Laimutės Razvickienės kolekcijos matome kauniečių mokytojų delegaciją, 1935 metais įsiamžinusią prie Didžiosios vilos buvusio fontano. Jų rankose Birštone įsigytos lazdos. Kreipiamės į visus tuos, kurie dar turite Birštono etnografinių lazdų, į nagingų meistrų palikuonis. Atvykite į Birštono muziejų, perduokite savo turimą informaciją, pasidalinkite savo protėvių kūrybiniu palikimu. Muziejuje tai atgims gražiomis ir ryškiomis spalvomis.
Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas istorikas Vytautas Kuzmickas
