1940 m. birželio 14 dieną stalininė Sovietų Sąjunga, sudariusi teritorinių pasidalijimų sutartį su nacistine Vokietija, pradėjo savo įsiveržimą į Pabaltijo valstybes, tarp jų ir į Lietuvą. Paskelbusi Lietuvos valstybei žeminantį ultimatumą, SSRS net nesilaikė jo termino.
1940 m. birželio 15 d., 3 val. nakties, Ūtos, netoli Dubičių (prie dabartinės Baltarusijos), pasienio nuovados vyr. policininkas Aleksandras Barauskas, naktį patikrinęs pasienio sargybos postus, su šeima ilsėjosi savo bute, kuris buvo ir pasienio sargybos būstinė. 3 val. 40 min. apie dvidešimt sovietų 185-osios šaulių divizijos žvalgybinės grupės kareivių apšaudė būstinę. Susprogdinę granatą jie įsiveržė į patalpą ir sargybos viršininką išsivedė į kiemą. Vienas kareivis kelis kartus jam kirto kardu, kitas šovė į galvą. Vežamas pas gydytoją A. Barauskas mirė. Budeliai pasitraukė į Baltarusijos teritoriją, kuri buvo už 100 metrų. A. Barauskas tapo pirmąja okupacijos auka, nors sovietų ultimatumas buvo priimtas keliolika minučių vėliau (http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2005/08/05/atmi_01.html). 2005 m. Aleksandras Barauskas po mirties apdovanotas Vyčio Kryžiaus Ordino Didžiuoju kryžiumi.
Prasidėjo sovietinė okupacija, kurios tikslas buvo ne tik likviduoti šalies valstybingumą, bet ir išnaikinti tautos patriotus, tautos intelektą, tautos ekonominio gyvybingumo garantą – ūkininkus, suformuoti nykų, tautos naikinimui pritariantį komunistinį ar klapčiukinį miesto ir kolūkinį stribyną ir komunistinį aktyvą.
Partizanai, tremtiniai – mūsų tautos kova, savigarba, išdidumas, istorinis tiltas nuo tarpukario valstybės iki mūsų atgimimo. Perėjusių golgotas ir nepakeliamas kančias, dar dalis jų yra gyvų ir guvių, pasiruošusių papasakoti, pasidalinti prisiminimais. Iš mūsų krašto 1941–1952 m. buvo ištremta ne mažiau kaip 700 patriotų šeimų. Ar mes jiems esame atidūs, ar juos išklausome ir surandame? Ne, šitie žmonės orūs, orumą įgiję nepavydėtinomis aplinkybėmis, neis ir nesiprašys į renginius, parodų organizavimą. Mes jais, kol jie gyvi, turime domėtis, jų archyvines tremties ir pasipriešinimo okupantams bylas peržiūrėti, jų atsiminimus užrašyti.
Gaila, bet nei šiandien ir rytoj, nei poryt, Prienų krašto ir Birštono muziejuose nevyks renginiai, susiję su mūsų krašto tremtiniais. Ir taip pasitinkame Lietuvos valstybės 100-metį?! Esu eilinis iš šio krašto kilęs žmogus, bet jaučiantis pagarbą šiems, tremties kryžiaus kelius ir partizaninės kovos vingius perėjusiems žmonėms. Kaip eilinis Lietuvos pilietis, atsiprašau, mielieji partizanai ir tremtiniai, kad Jūs nekviečiami abiejų kaimyninių savivaldybių merų į susitikimus, priėmimus ar simbolinius susitikimus prie kavos puodelio.
Ir keisti gi tie šių laikų savivaldybininkai, kurie lyg ir sėdėdami ant Lietuvos valstybės šakos, patys ją ir kerta. Jie nenori girdėti apie Jūsų pergyvenimus, kančias, Jūsų sunkią sveikatą ir neretai dar sunkesnę buitį… Gal tuose susitikimuose įgytų prasmę ir taip dažnai renginiuose trokštamos nuotraukos? Jos būtų istorinės ir pagarbos vertos. Parodomosios šventės – žinoma, gražu ir įspūdinga, bet didžiausios šventės tos, kuriose parodomas dėmesys pagarbos vertajam, tuo dėmesiu jis sušildomas. O koks yra svarbus dėmesys krašto tremtiniui, partizanui?! Labai gerai, kad nusilenkiam paminkliniam akmeniui ar granitui. Betgi konkretiems, dar gyviems krašto kovotojams, rezistentams, tremtiniams ir visiems laisvės kovotojams ar tremtį išgyvenusiems, jų artimiesiems būtinos pagarbos ir dėmesio neparodome?! Jeigu tai bent dalinai būtų parodoma, tai tremtiniai palaipsniui ištrintų iš atminties ir tai, kad kai kurie iš valdžios juos iš kabinetų vijo, o ir motininės partijos vardu jų nuosavybę grąžinti trukdė.
Atgal į Tėvynę. Krašto moterys – bėglės iš gulagų. Elena Ginkutė
Net ir sunkiomis gulagų sąlygomis mūsų krašto moterys neprarado vilties ir bėgo į Lietuvą. Dauguma ištremtųjų rėmė savo artimuosius, sudariusios legendinės Vytauto Marčiulionio – Viesulo partizanų kuopos, kovojusios su NKVD daliniais abiejose Nemuno pusėse, sudėtį. Viesulas pasižymėjo valstybiniu partizaninės kovos supratimu, karine drausme, drąsa, bebaimiškumu ir atsakingu reiklumu sau ir partizanams. Štai paverkniškė 1928 metais gimusi Elena Ginkutė, 1945 m. gegužės mėnesį kartu su tėvu Juozu Ginkumi, gimusiu 1881 m., motina Prane Ginkuviene, gimusia 1898 m., seserimis Anele, gimusia 1936 m., Ona Gražina, gimusia1942 m., broliu Sigitu, gimusiu 1937 m., buvo ištremti į šalia Vorkutos esantį Juršaros konclagerį, už tai, kad jos tėvas J. Ginkus buvo partizanų ryšininkas, o broliai Algirdas ir Juozas buvo Vytauto Marčiulionio –Viesulo partizanų kuopos nariai, žuvę 1945 m. gruodį mūšyje su sovietais (LYA, f.V-5, ap.1, b.39548, p.30, p.39). Ištremtas atskirai tėvas J. Ginkus mirė tremtyje 1947 m. Permės srityje, Kydymkyro rajone (Ten pat, p.51-3).
1947 m. Elena Ginkutė bėgo iš lagerio ir trejus metus slapstėsi, gyveno nelegaliai pas savo giminaičius Lietuvoje, kol sovietų nebuvo išaiškinta, areštuota ir grąžinta į tremtį (Ten pat, p.44). 1958 m. po bado ir nepakeliamų šalčių Komijoje šeima, be turto ir galimybės gyventi, pagaliau sugrįžo į Lietuvą. Kol kas nespėjome išsiaiškinti tolesnių Elenos Ginkutės ir jos šeimos narių tolesnių gyvenimo vingių, tai artimiausiu metu padarysime, bet ir dabar ausyse skamba jos parašytas meilės eilėraštis (iliustracijoje).
Partizanų motina Pranciška Matikienė
Pranciška Matikienė, gim. 1890 m., Vytauto Marčiulionio – Viesulo kuopos būrio vado Antano Matiko – Skroblo, žuvusio 1953 m. balandžio 12 dieną Kruonio apylinkėse, partizano Jono Matiko – Aido, žuvusio 1945 m. balandžio 11 d. Rumšiškių apylinkėse, sovietinės tremties išvengusio, svetima pavarde Kaune gyvenusio Vinco Matiko (apie jo likimą dar rašysime krašto spaudoje – V. K.) motina. Ji dar turėjo su vyru Mykolu sūnus Bronių ir Albiną bei penkias dukras Domicėlę, Karoliną, Anelę, Bronę, Adelę (LYA, f.V-5, ap.1, b.38330, p.6 ap.). 1945 m., kaip partizanų motina, Pranciška Matikienė buvo ištremta 10 metų į Permės srities Jurlinsko rajone esančią gyvenvietę (Ten pat, p.3). Tais pačiais metais už ryšius su partizanais 10 metų tremties išsiųsta ir dukra Adelė.
1946 m. rudenį Pranciška Matikienė iš tremties vietos pabėgo ir grįžo į Lietuvą (Ten pat, p.1). Ji slapstėsi pas dukrą Bronę Alytaus apylinkėse, kol 1949 m. jos neatpažino ir suėmė vietinis stribas (Stanislovas Abromavičius. Partizanų motinos, V., 2010, p.155). 1949 m. rugpjūčio 26 dienos Karinio Tribunolo nuosprendžiu ji buvo nuteista 1,5 metų pataisos darbų stovyklos Šilutėje, o 1951 m. vėl buvo grąžinta į Permės sritį, Molotovo rajoną, Kosą atlikti likusio tremties laiko. 1956 m. buvo paleista iš tremties, iki mirties 1972 m. gyveno pas sūnų Vincą Kaune (LYA, f.V-5, ap.1, b38330, p.47, p.61). Ji yra palaidota senosiose Jiezno kapinėse.
Jiezno mokytojos Anastazijos Peleckienės vargai
Jiezno pradinės mokyklos mokytoja Anastazija Senkutė – Peleckienė, gim. 1918 m., buvo net neįrašyta į tremties sąrašus ir ištremta į Norilską kartu su vyru Vincu 1941 m. birželio 14 dieną. Vincas Peleckis 1934–1940 m. dirbo Birštono, Daugų ir Jiezno valsčių raštininku, buvo aktyvus Jaunosios Lietuvos ir Lietuvos šaulių Sąjungos narys. Tremtinių vagonui atvykus į Norilską, paaiškėjo, kad Anastazija net neįtraukta į tremtinių sąrašus, tačiau niekas į namus jos negrąžino. Anastazija turėjo dirbti sunkius darbus atšiauriomis užpoliarės sąlygomis Norilsko metalurgijos kombinate (LYA, F.v-5, ap.1, b.14206, p.2-21). Po nepilnų dvejų metų mirė jos vyras Vincas Peleckis. Anastazija pradėjo kovą laiškais, prašymais dėl jos neteisėto ištrėmimo ir grąžinimo į Tėvynę. Ji iš pradžių kreipėsi į Sovietinės Lietuvos KGB viršininką Kapralovą, Sovietinės Lietuvos Aukščiausios Tarybos pirmininką Justą Paleckį. Tuos laiškus ji perduodavo per brolį, Vilniaus universiteto dėstytoją Juozą Senkų, kuris teisines ir biurokratines procedūras gerai išmanė. 1946 m. gruodį Anastazija su pažįstamų pagalba, o gal ir davusi kyšį, išvyko iš Norilsko ir pradėjo studijuoti Vilniaus Pedagoginiame institute rusų kalbos ir literatūros mokytojo specialybę (Ten pat, p.43). 1949 m. ji Vilniuje buvo sulaikyta. Prasidėjo ilgi Anastazijos vizitai pas valdžios atstovus.
Deja, jie buvo nesėkmingi. 1951 m. sovietinės Lietuvos KGB nutarė, kad panaikinti jai tremtinės statusą ir grąžinti iš tremties netikslinga (Ten pat, p.60). Anastazija grąžinta į tremtį. Jai 1953 metais buvo leista persikelti iš Norilsko į mažiau atšiauresnį Jenisejską (Ten pat, p.85).
Antrasis kovos raundas
Jenisejske Anastazija antrąkart ištekėjo už Anatolijaus Zenglinskio. Vyras padėjo žmonai kovoti aukščiausiame valdžios lygmenyje. Buvo rašomi daugkartiniai prašymai Sovietų Sąjungos Aukščiausios Tarybos pirmininkui K. Vorošilovui, šalies KGB viršininkams, Sovietų Sąjungos Aukščiausiajam teismui. Jokių rezultatų (Ten pat, p.95-112)! Lemtingas buvo Anastazijos vyro laiškas TSKP CK politbiurui. Jis nurodė Antanui Sniečkui ir sovietinės Lietuvos generalinei prokuratūrai nuodugniai patikrinti laiške iškeltą neteisėtos tremties faktą. 1955 m. Anastazija buvo išlaisvinta ir su šeima grįžo į Lietuvą. Jai buvo panaikintas ir tremtinio statusas. 20 metų ji rašė laiškus į įvairias instancijas. 1986 metais, TSKP Generaliniam sekretoriui M. Gorbačiovui įsikišus, buvo reabilituotas ir miręs jos pirmasis vyras Vincas Peleckis (Ten pat, p.128-154).
Pagarba mūsų krašto moterims tremtinėms, kurios kovojo už savo šeimas, už tiesą, už prigimtinę teisę sugrįžti į savo gimtąją žemę, už Lietuvą. Ne visi sugrįžo: amžina malda ir neišblėstantis tautos atminimas negrįžusiems, užšalusiems ir nuo bado Sibiro, Uralo, Užpoliarės ledynuose nukankintiems kelyje į tremties vietas!
Istorikas Vytautas Kuzmickas
