Prisimink, kad vienąkart mirsi… Lapkričio pirmomis dienomis ši nenuginčijama tiesa dar labiau apnuoginama. Pagerbdami artimuosius, draugus, bendradarbius, suvokiame, kad esame tik žmogiškųjų silpnybių viešpačiai, kad viskas – laikina, kad turto ir valdžios garbės, puikybės į kapus tikrai nenusinešime. Iš ten nesugrįžtama… Tarnavimas gėriui ir žmonėms, pagarba žmogiškai esybei, žmogaus dvasios klodai – amžini. Jie visuomet prisimenami.
Senose Birštono kapinėse, veikusiose iki 1961 metų, palaidota daug iškilių asmenybių, bet visų dėmesį patraukia vienišas kapas už kapinių ribų. Ant jo paminklo esantis užrašas skelbia, kad čia palaidotas Antonijus Šymanskis, gimęs 1856 m. gruodžio mėn. 22 d., miręs 1911 m. liepos 8 d. Antonijus Šymanskis, pamaldus ir turėjęs gerą širdį, buvo ne katalikas, jo mirtis neužfiksuota Lietuvos valstybės istorijos archyve esančiose mirties metrikų knygose, nei kituose dokumentuose. Apie šį kapą pasakojama daug versijų. Labiau įtikimesni Evelinos Mačiulionytės, 2001 m. rašiusios bakalaurinį darbą „Senosios Birštono kapinės“, argumentai, kad 1911 m. Birštone poilsiavo lenkų kilmės vokiečių karininkas A. Schymanskis, kuris užmezgė romaną su Kurhauze dirbusia jauna lietuvaite Maryte. Baigiantis atostogoms karininkas savo mylimai pasipiršo, bet ši ne tik nesutiko už jo tekėti, bet ir išdavė jį su kitu. Įsimylėjęs Antonis 1911 m. lapkričio 8 d. ant Kurhauzo laiptų nusišovė. „Po šio įvykio mergina, norėdama išpirkti savo kaltę, palaidojo karininką A.Schymanski, kaip savižudį, už Birštono kapinių tvoros ir net pastatė jam paminklą“ (Evelina Mačiulionytė. Senosios Birštono kapinės, (bakalaurinis darbas, V., p.21)) ir niekada Birštone nesirodė.
Ši informacija tebūnie nematoma žvakutė nelaimingos meilės, Antonie Schymanski atminimui. O gal kas tikrai uždegs žvakutę ir ant jo kapo…
Vytautas Kuzmickas, Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
Greičiausiai ten palaidotas ne Antonis, o Antonija: ant antkapio nurodyta mergautinė pavardė.