Spalio 25 dieną Veiverių bendruomenės centras, vadovaujamas pirmininkės Daivos Venclovienės, veiveriečius sukvietė į tradicinį Vėlinių vakarą „Kloja žemę lapų šilkas“, kuris vyko gražiai mokytojos metodininkės Dalios Dragūnienės papuoštoje Antano Kučingio meno mokyklos aktų salėje. Renginio vedėja mokytoja Janina Joneliūnienė kalbėjo:
– Žvarbus vėjas negailestingai nuplėšia nuo šalnos parudavusį paskutinį klevo lapą. Pavargusi saulė vis trumpina savo kelionę mūsų padangėje. Priartėjęs pilkas lapkritis daug ką atima iš gamtos ir iš mūsų, bet dar daugiau duoda. Jis gręžia žmogaus žvilgsnį nuo šiapus į anapus, nuo to, kas trapu ir laikina, į tai, kas patvaru ir amžina.
Janina kvietė prisiminti mirusiuosius, padėti jiems savo malda ir atgailos darbais, kad jie greičiau įžengtų į dangiškąją palaimą, ir skatino daryti tai šiuo ypatingu laiku – visą Vėlinių oktavą (8 dienas).
Spengiančioje tyloje skambėjo T. Žilinsko gimnazijos moksleivės Rūtos Joneliūnaitės užgautos gitaros stygos ir susimąstyti vertusi giesmė „Kaip elnė trokšta vandens“. Širdingus eilėraščių posmus viena po kitos deklamavo muziejininkė Jovita Každailienė, bibliotekininkė Oksana Venckūnienė, dainininkė Virginija Mikalauskienė. Nebūna Veiveriuose nei vieno renginio, kurio programoje nedalyvautų T. Žilinsko gimnazijos pradinių klasių mokytojos Reginos Budžiulienės auklėjami moksleiviai. Ir šį kartą žiūrovus sujaudino 3 klasės mokiniai nuoširdžiomis eilėmis, jautriai atliekamomis lietuvių liaudies dainomis. Po mažųjų pasirodymo keletą svajingų dainų padainavo Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro moterų vokalinis ansamblis „Radasta“, vadovaujamas A. Bareišienės.
Tikybos mokytoja Janina Joneliūnienė deklamavo:
Chrizantemų žiedai nuvilnijo lyg putos kapinių pabarstytais takeliais.
Tarsi gulbės, paminklus aptūpę, mūsų širdis link Viešpaties kelia,
Nes tik maldos atvers amžinybės duris – atminimo šviesa jums, brangieji, nušvis…
Po to visus pakvietė sugiedoti giesmę „Viešpaties angelas“.
Plevenančių žvakelių liepsnelės, eilėraščių posmai, ilgesingai širdį užgaunančios dainos ir už lango darganoje besiblaškantys medžių lapai bent šią sekundę tarsi kvietė visus čia esančius pamąstyti kam gyveni. Dėl ko. Ko vertas gyvenimas. Bent šią minutę pagalvoti, ką pats padarei dėl kitų. Tarsi kvietė pabūti tyloje, pamiršti laiką, palinkėti vieni kitiems sielos ramybės.
Vilytė Stelmokienė,
VšĮ Veiverių PSPC bendrosios praktikos slaugytoja
