Kovo 21 d. minima Tarptautinė lėlininkų diena. Tai profesinė lėlių teatrų darbuotojų šventė – tų, kurie lėlėje mato gyvą būtybę ir sugeba tai parodyti kitiems, kurdami scenoje pasaką ir gyvenimą, gėrį ir blogį, visą mūsų pasaulį su jame esančia tvarka ir chaosu.
Manoma, kad lėlių teatro pradžia galima laikyti maginių, mistinių ritualų, pasakojimų įkūnijimus šventyklose. Kai žmogus, pasislėpęs po kauke, tapdavo kažkokia kita būtybe, kalbančia, rodančia, pasakojančia aplinkiniams, veikiančia kitų gyvenimus, mąstymą, darbus. Deja, labai ilgai lėlių teatras buvo priskiriamas žemųjų klasių atstovams, kaip atitinkantis gan primityvų jų mąstymą ir poreikius. Lėlininkų pasirodymai vykdavo prie bažnyčių religinių švenčių metu, mugėse, liaudies susibūrimų vietose. Lėlių teatrai keliaudavo nuo miesto iki miesto, vienur priimami su džiaugsmu, kitur mušami ir gujami lauk. Ilga, sunki šio meno kelionė į dabartį. Kaip ir apskritai teatrui, taip ir lėlių vaidinimams, vis pranašaujama mirtis ir užmarštis, tačiau to neįvyko ir neįvyks.
Kodėl taip yra, kuo išskirtinis šis menas, Jiezno bibliotekoje susirinkusiems vaikams ir suaugusiems papasakojo į svečius atvykęs birštonietis režisierius Rimantas Jacunskas. Lėles ir spektaklius joms jis kuria jau beveik trys dešimtmečiai, tad parodyti ir papasakoti tikrai turi ką. Jo sukurtos lėlės – pasakų personažai, žmonės, gyvūnai – vaidina Kauno, Panevėžio lėlių teatruose. Pasak Rimanto, lėlė yra žmogaus instrumentas, kuriuo jis kalba, mąsto, veikia, pats tapdamas antraplaniu šešėliu. Meistras parodė savo instrumentus, medžiagas, kuriais jis kuria lėles, pamokė, kaip panaudoti pigias statybines priemones, kad išgautum reikalingą vaizdą, faktūrą. Mažieji renginio dalyviai ir patys pamėgino pameistrauti, labai mielai mokėsi valdyti išpūstakę musę iš vaikiškos dainelės. Idėjų ateičiai iš Rimanto pasisėmė ir renginyje dalyvavę kultūros darbuotojai, kuriantys scenos papuošimus ir dekoracijas.
Jiezno bibliotekos informacija
