Vilija Čiapaitė
Kai pakvietė į Birštono kultūros centrą, į istorinių paveikslų parodą „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilys paveiksluose“, buvau labai suintriguota. Pirmiausiai, dar nesulaukusi parodos atidarymo, nukulniavau prie paveikslų.
Didelio formato paveikslai tarsi užbūrė ir nukėlė į tuos laikus, kuomet nebuvo technologijų, nebuvo viso to, ką turime dabar. Pasijutau mažučiu to laikotarpio pilies gyventoju, kuris rūpinasi saugumu, šeima, tyla. Kiekvienas paveikslas dvelkė sustabdytos akimirkos grožiu, nukėlė į Vilniaus, Kauno, Naugarduko pilis. Čia buvo galima pasidžiaugti pilių didingumu, sienų tvirtumu ir mintyse aikčioti, jog tai buvo labai labai seniai..
Parodos atidarymo metu buvo pasakyta, jog ekspozicija atvyko iš Lenkijos, kur jai teko išbūti gana ilgai – metus, tačiau pagaliau ji atvežta ir pas mus, kur gerbiama istorija, kur ieškoma jos detalių, smulkmenų.
Pristatydamas parodą, jos autorius, UAB „Metalo forma“ direktorius Antanas Vaičekauskas papasakojo apie idėją virtualiai atkurti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) pilis. Jis sakė, kad ši mintis kilo lyg ir atsitiktinai, lyg ir ne. Pasak jo, nuo vaikystės domėjosi viskuo, kas susiję su viduramžiais, pilimis. O atsitiktinumas yra tas, kad kuriant vaizdus su šiuolaikine Vilniaus architektūra kilo idėja atkurti arkikatedrą tokią, kokia ji buvo Vytauto Didžiojo laikais.
Pasak A. Vaičekausko, visai atsitiktinai, skaitinėdamas Napalio Kitkausko knygą „Vilniaus pilys“, išleistą 1989 m., pabandė sukurti trimatės erdvės projektą pagal tos knygos brėžinius. Pažvelgęs į nuveiktus darbus nustebo, jog tai atrodė labai įtikinamai. Tada šalia pabandė nupiešti ir to laikotarpio Valdovų rūmus. Kad viskas atrodytų dar įtikimiau, buvo padirbėta ir su gynybine tvora bei kitais statiniais. Taip virtualiai buvo atkurtos Žemutinė ir Aukštutinės pilys.
Tokia buvo pradžia ir, kaip sakoma, tai užkabino. Dažnai konsultuodamiesi su istorikais bendraminčiai kuria, dirba, ieško variantų. „Statydami” pilis, vyrai jas vis papildo naujomis detalėmis, spalvomis. Kuo daugiau dirbama, tuo daugiau atrandama idėjų, istorinių šaltinių detalių, tačiau labai svarbi ir profesionalų pagalba.
Pasak parodos autorių, prie vieno paveikslo dirbama apie 2–3 mėnesius. Nevyniodami į vatą, jie patvirtino, jog kartais taip sunkiai sekasi „dėlioti dėlionę”, kad padirbus keletą valandų, pasijunta, lyg dirbę prie paveikslo kokias dvi dienas.
Kiekvienas paveikslas – tai kolektyvinis (kaip kūrėjai vadina) autorinis darbas. Prie didžiausių paveikslų dirbo 6–7 įvairių profesijų atstovai: dailininkai, 3D dizaineriai, istorikai, archeologai. Tačiau pagrindinį apibendrinantį ir vizualiai užbaigtą darbą atliko 3D dailininkas Vilius Petrauskas. Prie 3D projektavimo darbų talkino architektas Darius Galinis, prie kitų darbų – dailininkai Tomas Narūnas ir Laurynas Lyberis.
Paruošę pirmuosius paveikslus jie sakė, jog tada susidėliojo prioritetus, kaip ir ką norima padaryti. Taip ir susiformavo pagrindinė darbų tema ir tikslas. Jie nutarė virtualiai atkurti buvusius pagrindinius LDK valstybingumo simbolius – pilis. Pasak jų: „Kiekviename paveiksle vaizduojamai situacijai yra parenkamas konkretus istorinis faktas arba to amžiaus laikotarpis, aprašytas istoriniuose šaltiniuose”.
Parodos autorių nuomone, pristatydami šiuos darbus, drąsiai gali pristatyti savo valstybę.
Tai yra nuostabi paroda ,ugdanti pagarbą mūsų senąjai valstybei LDK.Reikia nuoširdžiai padėkoti Birštono kultūros ir laisvalaikio centro vadovams už šios parodos organizavimą.Tos parodosgalimu organizavimu. turėtų pasirūpinti Prienai ir Jieznas,nors tam reikia didelių erdvių.Išsakysiu vieną pasiūlymą.Ne visi mūsuose nutuokia apie tas pilis ,jų statybos procesus,statybines medžiagas,pilių griūtis ar sunykimus.Galėtų parodoje būti pasiruošęs specialistas,kuris pravestų eskursiją ar viską detaliai paaiškintų. .Blogiausiu atveju, galėjo būti išsamesnis ir detalesnis kiekvienos paveiksle pavaizduotos pilies aprašymas.Ne istorikai iš parodos išeina su daugybe klaustuką…