Pakuonio bibliotekoje įvyko susitikimas su poetu Gintautu Dabrišiumi, dailininku Petru Lincevičiumi ir „Gabijos“ kūrėjų klubo vadove Rasa Zdanevičiene.
Kas bent kiek domisi kultūriniu gyvenimu, žino poeto ir dailininko – spalvingosios Dabrišių giminės atstovų – gyvenimo štrichus ir kūrybinius nuopelnus, nes apie juos gana plačiai rašoma ir rajoninėje, ir respublikinėje žiniasklaidoje; o nesidominčiųjų kultūra šiuo rašiniu nesudominsi.
Šiuo atveju noriu akcentuoti jų trijų įvykusį sąskambį. Visi trys – kūrybingos asmenybės, bet skirtingos savo temperamentu, charakteriu ir bendravimo maniera.
Gintautas Dabrišius – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, dešimties lyrikos knygų autorius – iš pirmo žvilgsnio, uždaro būdo, mažakalbis ir nemėgstantis viešumos. Dažnai apibūdinamas kaip aplinkos filosofas, unikalios žvelgsenos ir autentiškos šnekos žmogus. Pakuonyje prakalbintas žaižaravo humoru, teigė besidžiaugiantis paprastais dalykais: „Tai, ką mes radome čia ateidami ir ką paliksime išeidami, yra sukurta, manau, tikslingai, prasmingai. Triukšmingame ir gaudžiančiame nūdienos pasaulyje mums tereikia gyventi, stebėtis ir džiaugtis tuo natūraliausiu gamtos, visa ko gyva, grožiu ir prasme. Štai tokį tikrąjį, prigimtinį, išmintingą santykį su gamta, su aplinkiniu pasauliu aš regiu poeto kūryboje“, ‒ teigia svečias.
Jaunasis dailininkas Petras Lincevičius, baigęs Vilniaus dailės akademiją, į savo rankas perėmė Davatkyno tapybos plenerų vairą. Laimėjo „ArtVilnius“ 2015“ geriausio jaunojo menininko prizą, su savo paveikslų parodomis jau pabuvojo Berlyne, Abu Dabyje. Pakuoniškiai nuoširdžiai stebėjosi ir žavėjosi, kad jaunam žmogui taip rūpi kultūrinė, etnografinė ir istorinė savo giminės, krašto ir regiono atmintis. Ši gimtoji regiono aplinka dabar yra bene pagrindinis Petro kūrybos atspirties taškas ir, kol ji negrįžtamai nepradingo, dailininkas ją fiksuoja savo tapybos darbuose. Jų pavyzdžius kaip parodą pristatė Pakuonio bibliotekoje. „Gyvenu dabartimi, praeitį apmąstau“, ‒ sako menininkas.
Ir pagaliau lituanistė Rasa Zdanevičienė, susitikimo jungiančioji grandis, lyg kokia geroji dvasia, pristačiusi, šnekinusi ir komentavusi abu garsiosios Dabrišių giminės atstovus. Pirmą kartą Rasą įsidėmėjau Matiešionyse, Jono Kazlausko tėviškėje. Ten ji kartu su sūnumi vienos vasaros pavakarę taip paveikiai skaitė V. Mykolaičio-Putino poemos „Žilvinas ir Eglė“ posmus, kad to jau negalėjau pamiršti, tas įspūdis liko neišdilęs. Rasa, vesdama renginius, yra labai tikra, tiki tuo, ką sako, jai pačiai tas įdomu ir jaudina.
Taigi šitokia ta svečių dermė, sąskambis. Kaip muzikoje dera skirtingi akordai, tapyboje – skirtingos spalvos, taip šiuo atveju susitikimas su trimis skirtingomis asmenybėmis taipogi suskambėjo ir kaip reikiant emociškai sušildė susitikti su jomis atvykusius Pakuonio bendruomenės žmones. Bendrauta kaip su senais gerais bičiuliais. Maža to, svečiai padovanojo tris knygeles apie Šilavoto kraštą, o poetas G. Dabrišius paliko tų savo kūrybos knygų, kurių dar neturi Pakuonio biblioteka. Po įvykusios pažinties, manau, atsiras norinčiųjų jas skaityti.
Marytė Žaromskienė
Garbūs svečiai savo buvimu ir bendravimu sukūrė mums džiugų jaukumą, erdvę užpildė dvasinės laisvės šviesa. Taupus Gintauto žodis tarsi skatina kurti asmenines maldas ir meilės stebuklą savo gyvenime
Gilios Petro įžvalgos kelia žavesį, pasitikėjimą ir viltį, kad garbingos Dabrišių giminės talentinga atžala savo kūryba garsins Lietuvą pasaulyje.