Vilija Čiapaitė
Saulėtas ir spalvotu rudeniu kvėpuojantis Birštonas almėjo nuo keliaujančių, poilsiaujančių žmonių gausos. Netoli „Tulpės” sanatorijos matėsi jaunavedžiai su svitomis. Oras tarsi virpėjo nuo klegesio, lapų šnarėjimo. Norėdami pasirinkti savo sielai ir dvasiai reikiamą oazę, kai kurie traukė Kurhauzo link, kur vienas paskui kitą turėjo vykti renginiai. Pirmasis – tai Gintauto Vaičio tapybos parodos „Laiškai nuo Nemuno” atidarymas.
Kiekvieną kartą eidama į parodą susipažįstu su autoriumi, o šį kartą ėjau tiesiog VA BANK.
Įėjusi į ekspozicijų salę patraukiau prie eksponuojamų darbų. Vienuose mačiau vėjo ir rūko šydo kompoziciją, kur matėsi medžių siluetai, pasislėpę po vos perregima skraiste. Kitur gi galėjai mintimis užuosti ką tik suartos dirvos, sugulusių žolynų kvapą. Darbų abstrakcijos turėjo užslėptus vaizdinius, kuriuos galėjai pamatyti it pro metaforinę uždangą. Kitoje salytėje sustojau „pasiklausyti” dažų melodijos saulėtą dieną, o kitame – mintimis išgirsti muzikos garsus, nuklydus į žvaigždėtą dangų.
Kai kurie darbai traukte traukė prisiliesti, nes jų viršutinė faktūra buvo neįprastai šiurkšti. Ritmingai subraižytos juostos iš pirmo žvilgsnio priminė ritmą, kurį galima susieti su širdies dūžiais, o gal gražiai nupjautų rugių lauko ražiena…
Pagaliau priėjau prie autoriaus Gintauto Vaičio.
Jis pasakojo, kad jo mokytojas iš JAV jam daug suteikė ir „nulipdė” jį tokį, koks yra. Kiekvienas darbas tarsi ieškojimas ir atradimas. Mėgstantis eksperimentuoti su smėliu ir dažais jis išgauna tai, kuo mes galime pasidžiaugti. Jis savo pristatyme parašė: „Gyvename labai neramiais laikais, bet ar kada nors buvo ramu? Žmonės ginčijasi, barasi, kovoja. Yra ir tokių, kurie mano, kad tik jie visada yra teisūs, tik jie žino tiesą ir tik jie niekada neklysta. Demagogija, populizmas, reliatyvizmas, informacijos, politinių ir etinių nuomonių chaosas, kasdieninė agresija ir netikras rytojus…
Ieškodamas ramybės, atokvėpio ir harmonijos, ir vėl atradau senųjų lietuviškų dainų grožį. Klausant jų melodingo skambėjimo prieš akis iškilo praeities vaizdai, manosios vaikystės paveikslai. Grįžo atsiminimai, o kartu su jais Žemaitijos kaime praleistos vaikystės, kuri prabėgo tarp savo grožiu tiesiog kerinčios gamtos, akimirkos. Vėl pamačiau įvairių gėlių ir žolelių kupinas, ir visokiausiais aromatais kvepiančias pievas, įvairiausių spalvų juostomis besitęsiančias net iki horizonto. Vėl prisiminiau pasivaikščiojimus suartais ar javais užsėtais laukais, prisiminiau ražienų subadytas kojas, šviežio pieno ir ką tik iškeptos duonos su medumi kvapą, jaukius, šiltus ir saugius gimtuosius namus”.
Apie autorių
Gintautas Vaičys gimė Kaune. Studijavo Vilniaus dailės akademijoje, įgijo tapytojo specialybę. Parodose dalyvauja nuo 1989 m. Nuo 1999 m. priklauso Lietuvos dailininkų sąjungai. Ne vienerius metus dėsto Kauno dailės gimnazijoje. Septyneri metai Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas. Dirba tapybos, fotografijos, video ir objekto meno, piešinio srityje.
Gintautas Vaičys – menininkas, jau 18 metų intensyviai kuriantis, dalyvavęs daugiau nei 30 grupinių, surengęs apie 16 personalinių parodų.
