1919-1920 m. Lietuvos savanoriai – Lietuvos laisvė, pavyzdys ir priesakai mums - kvitrina.lt

Šios dienos Jieznas ir kraštas laukė mažiausiai 25, jei ne 60 metų, kada su paskutinio krašto partizano žūtimi buvo užgesusi viltis, įamžinti mūsų savanorių atminimą. Tai mūsų krašto garbė, pasididžiavimas, tai pavyzdys visoms kartoms, tai kiekvieno iš mūsų sąžinės malda.

Sugrįžkime į 1918 m. pabaigą.1918 m. lapkrityje, Lietuvos valstybę pradėjus pulti bolševikams ir lenkams, Lietuvos ministras pirmininkas Mykolas Šleževičius ir Krašto apsaugos ministras karininkas Mykolas Velykis 1918 m. lapkričio 23 d. paskelbė įsakymą apie savanorių stojimą į Lietuvos krašto apsaugą. Savanoriams už atsakomybę sunkioje padėtyje atsidūrusiai Lietuvos valstybei buvo pažadėta skirti taip išsiilgtos, savos žemės sklypus. Mūsų krašto savanoriai turėjo vykti į paskirtą formuojamo pirmojo pėstininkų pulko vietą Alytuje. Išvykstantieji privalėjo turėti „gerus batus, šiltus drabužius, ant pečių maišelį, kuriame yra viena baltinių atmaina ir 5 dienoms maisto. Kiekvienas savanoris turi su savimi turėti pasą arba pakeičiantį raštą“ (Laikinosios vyriausybės žinios. Nr.1, 1918 m. gruodžio mėn. 29 d., p.2-3.). Vienas pirmųjų krašto savanorių Juozas Saikelis-Saikevičius prisiminimuose rašė, kad jau gruodžio pradžioje į Jiezną, klebono Jono Galaunės pakviesti, atvyko karininkai Z. Talevičius, A. Žemaitis, A. Pošiūnas, kurie agitavo stoti į Lietuvos kariuomenę. Klebonas Jonas Galaunė išdavinėjo savanoriams bažnyčių krikšto metrikų nuorašus, tai pat stengėsi klumpėmis ir vyžomis apsiavusiems krašto vyrams rasti apavą. Iš buvusio senojo Jiezno valsčiaus pastato (dabartinių Šaulių namų) savanoriai 1918 m. gruodžio mėnesio paskutinėmis, 29-31 dienomis aštuoniomis ar devyniomis arklių traukiamomis rogėmis, dainuodami lietuviškas dainas, vyko į Alytų. Senosios carinės Alytaus kareivinės nenustebino, jose dar nebuvo tvarkos, kareiviai miegojo šaltose patalpose, siautė dizenterijos epidemija. Liciškėnų kaimo žmogus Kostas Krušnauskas greit susirgo, buvo paguldytas į Kauno ligoninę ir mirė. Buvo ir keletas tokių, kurie suabejojo savo apsisprendimu ir pėsčiomis grįžo į Jiezną. Bet visi kiti atlaikė, nepalūžo, praėjo minimalius mėnesio karinės parengties kursus ir įvairiuose tuo metu Lietuvoje kuriamuose pėstininkų ir husarų pulkuose žengė kovotųjų gretose. Jų buvo 50, jų pavardžių neminėsime, jas išvysime atidengiamose lentose. Bet jų žygdarbiai neužmirštami.

Savanorių tėvu tarpukaryje buvo vadinamas Vyties Kryžiaus kavalierius Stasys Jakimavičius. Pasiremkime žinomo Lietuvos žurnalisto, visuomenės veikėjo, leidinių apie savanorius autoriaus Viliaus Kavaliausko medžiaga.

1919 metais rugsėjo mėnesį I-ojo pėstininkų pulko (Gedimino) antros kulkosvaidžių komandos vadas karininkas Povilaitis taip pristatinėjo puskarininkį Stasį Jakimavičių apdovanojimui: „Būrio vadas Stasys Jakimavičius atsižymėjo savo narsumu ties Kaniukų kaimu, Utenos apskrityje – tuo, kad vykdydamas mano įsakymą sulaikyti einančias pirmyn dideles priešų jėgas būrvedys Stasys Jakimavičius, nepaisydamas smarkaus šaudymo, išstatė savo būrio kulkosvaidžius. Tada prileido priešą kiek galima arčiau ir reikiamu momentu atidengė į priešą taiklią ugnį. Tuomet buvo sužeistas, bet savo vietos nepalikdamas, veikė, kaip galėjo. Tuo priešas buvo sulaikytas“.

Tą pat mėnesį savanoris buvo apdovanotas I-ojo laipsnio Kryžiumi „Už Tėvynę“ (Vilius Kavaliauskas. Lietuvos karžygiai, t.2, V., 2009, p.398).

Tarnybą minėtame pulke savanoris baigė 1921 m. kovo 1 d., įgydamas vyresniojo puskarininkio laipsnį. Stasys Jakimavičius buvo pripažintas karo invalidu su 35 % darbingumo praradimu. Kulka jam pataikė į veidą ir sprandą, buvo sulaužytas žandikaulis, išmušti dantys. Dar ir dabar jiezniečiai atsimena ryškų randą savanorio veide ir tai, kad jis girdėjo tik kaire ausimi. Sužeidimas paliko ženklą visam Stasio gyvenimui: jam dažnai skaudėdavo galvą, būdavo labai jautrus ir nervingas, skausmus gydydavo daugelio bičių sugėlimu. Šis žmogus, nežiūrint sovietų okupacijos, išliko Lietuvos patriotu iki pat mirties 1953 m. Šiam žmogui, kurio nesu gyvo matęs, iki šiolei širdyje esu dėkingas, nes jis išgelbėjo mano tėvą, jam išduodamas 1945 m. pažymą apie netinkamumą karinei tarnybai Raudonoje armijoje dėl ligos. Dėl daugelio išduotų fiktyvių pažymų, gelbstint į karą šaukiamųjų gyvybes jis, kaip Prienų apskrities karinės įskaitos viršininkas, emgebistų buvo susektas, žiauriai kankinamas.

Krašto savanorių kovos, didvyriškumo pavyzdžių yra labai daug. Vienus Vyties Kryžiaus kavalierius yra atskleidęs žurnalistas ir tyrinėtojas Vilius Kavaliauskas daugiatomėje studijoje „Lietuvos karžygiai“ (jų atskirus tomus galima surasti Prienų Justino Marcinkevičiaus ir Birštono viešosiose bibliotekose). Kitų 37 savanorių biografijas dar turėsime atskleisti leidinyje iki Lietuvos valstybės 100-ečio 2018 m. Tikėsime, kad šiame prasmingame darbe pagalbą pažadėjęs Lietuvos Respublikos Seimo narys Vytautas Kamblevičius, pažadą valstybiškai tesės.

Mielas mūsų Jiezno ir didelio krašto žmogau, kur tu bebūtum, neužmiršk, kad rugsėjo 25 dieną Jiezne pagerbiame krašto didvyrius. Tai ir mūsų istorinė atmintis ir mūsų pilietinė pozicija. Juk jie iš Anapilio mums sako: „Būkite verti mūsų, auklėkit vaikus, kaip mes savus – partizanus, susiimkit už rankų, klausykit, išgirskit vienas kitą, girdėkit kiekvieno žmogaus, o ypač kenčiančio širdies raudą.