Pėdos gimtinėje

Vilija Čiapaitė

Gyvenimas – šulinio svirtis,

Girgžda semiant be saiko.

O gal jis – upė? Kurioje irtis

Reikia, kol irklai atlaiko.

J. Palionis

Žmogus visada galvoja apie tai, ką paliks ateities kartoms, gal bent mažą indėlį į istorijos puslapius, kuris, tarsi šviesos spindulėlis, išliks žmonių širdyse. Juozas Palionis dirbo ne sau, o žmogui, triūsiančiam savo ūkyje, dirbančiam įstaigoje, augančiam jaunimui, gimusiam žmogučiui, nežinančiam kas jo laukia… Neskaičiavo laiko, nes tarsi žinojo, kad gyvenimas yra labai trapus, ir nežinojo kada ši gija nutruks, o kai ši gija nutrūko – paliko dūzgiančius it darbštuolės bitės artimuosius – žmoną Juliją, vaikus Editą ir Andrių, kurie jo nebaigtus darbus tęsia neatsigręžiodami atgalios, neskaičiuodami bemiegių naktų. O kiek dar darbų jų laukia, nes bežodis pažadas tęsti vyro ir tėvelio darbus buvo tarsi įrodymas, kad šeima buvo it kumštis – vieningas ir nepajudinamas organizmas.

Vienas iš darbų, kurį norėjo palikti Juozas P. – istorinę vertę Siponių kraštui turinti knyga „Čia Nemunas vingiuoja“. Daug buvo padirbėta renkant medžiagą, ją analizuojant. Čia savo gebėjimus parodė Valė Petkevičienė, kuri ranka rankon su Juozu Palioniu bendravo su kaimo žmonėmis, archyvavo informaciją būsimai knygai.

Apie knygą

Kodėl knyga parašytas apie Siponių kraštą? Gal todėl, kad čia, ant vandenis plukdančio Nemuno kranto, Juozo Palionio gimtinė, o gal todėl, kad čia įsigytas dvaras prašyte prašėsi darbščios šeimininko rankos. Įsigytas dvaras naujus šeimininkus privertė susimąstyti apie jo istoriją. Daug darbo teko įdėti ieškant istorinių šaltinių apie jo atsiradimą, jame gyvenusius žmones, legendas, kurios iš kartos į kartą buvo perduodamos vietiniam jaunimui. O tų istorijų apstu ir jos tvarkingai suguldytos knygos puslapiuose.

Dvaras

Siponių krašto žmonės savo giminės medžio šaknų ieško daugelio čia gyvenusių turtingų ir garbingų kraštiečių genealogijoje. Istoriniuose šaltiniuose apie dvare gyvenusius žmones užsimenama apie 1568 metus. Jo istorija labai paini ir kartu įdomi. Keitėsi dvaro savininkai, bet liepų ir klevų alėja, vedanti į dvarą, išliko, ir, jei tie medžiai prabiltų, sužinotume daug negirdėtų faktų. O be to yra žinoma, jog dabar parke auga viena aukščiausių Lietuvos liepų.

Dvaras, jo koplyčia bei kapinės yra žinomi nuo XVI a. antrojo ketvirčio. Dvarvietei prigijo kaime gyvenusių Sipavičių vardas. Nuo tada iki 1733 m. dvaras priklausė aukštiems LDK pareigūnams Stognevams. Paskutinieji dvarininkai – Liachovičiai.

Šį tą apie XIX a. antrojo ketvirčio dvarą prisiminimuose „Nuo Merkinės iki Kauno“ kalba ir kaimyninio Ustronės dvaro savininkas, keliautojas Stanislovas Moravskis, kuris savo rašytiniuose šaltiniuose dvarą pavadino Bukta. XIX a. II pusėje dvarą nufotografavo pas giminaičius viešėjęs vienas garsesnių Vilniaus fotografų Liachovičius, deja, nuotraukos neišliko.

Vartydama ką tik išleistą knygą žaviuosi skirsniais, kurie supažindina su prieškario, pokario ir esamu laikotarpiais, kuomet siponiškiai žingsnelis po žingsnelio kūrė ir statė dabartį. Galima rasti tik kaimuose „prilipinamas“ pravardes, kurių pagalba vieni kitus atpažindavo, iš Sibiro grįžusių bei Sibire gimusių kraštiečių gyvenimo peripetijas, šeimininkių kasdienių ir šventinių valgių receptus. Pati skaudžiausia tema  – sodybų tuštėjimo metas…

Visko nesuminėsi, o apie viską galima perskaityti knygoje, į kurią sugulė visa istorija, džiugiai ir skausmingai atsiliepianti vos ne kiekvienoje sodyboje, šeimoje. Tačiau gyvenimas tekėjo, ir dabar kraštas džiūgauja, turėdamas vos ne istorinį vadovėlį, kurį plačiam skaitytojų ratui pateikė idėjinis autorius Juozas Palionis ir jo bendražygė Valė Petkevičienė.

Knygos pristatymas

Dvaro alėjoje mus pasitiko tautiniais rūbais apsirengęs jaunimas, maloniai pasisveikindamas ir rodydamas kelią, o netoli dvaro įsikūrę gandrai stebėdamiesi kraipė galvas ir sparnų plasnojimu sutiko kiekvieną atvykusįjį. O žmonių susirinko gausus būrys, nes buvo smalsu paliesti knygą, apžiūrėti vis dar atnaujinamą dvarą, užkopti ant mini piliakalnio, prisiliesti prie istoriją menančių daiktų. Neaplenkė šios šventės ir valdžios atstovai bei konservatorių kandidatas į Seimą Prienų vienmandatėje apygardoje Sergejus Jovaiša. Tai vienintelis kandidatas, kuris atvyko į šią šventę ir su visais kartu giedojo Siponių himną. Sergejus susižavėjo Svajonių slėniu ir puikiais žmonėmis, mylinčiais savo kraštą.

Buvo pašventinti Siponių vėliava bei atminimo akmuo, ant kurio parašyta: „Visiems čia gyvenusiems ar pabuvojusiems atminti“ J. Palionis. Taigi dabar čia plevėsuos trys vėliavos: Lietuvos, Birštono ir Siponių. Daug dainų išdainuota Juozo Palionio žodžiais, daug sveikinimų pasakyta, tačiau pats svarbiausias šios šventės akcentas – jausmas, jog Juozas Palionis su mumis, kaip ir jo šeimos sukurtas JPLPF (Juozo Palionio labdaros ir paramos fondas), kuris tęsia jo pradėtus darbus. Jo paliktos pėdos išliks ne tik kraštiečių, bet ir jų atžalų istorijoje. Juk knyga turi išliekamąją vertę, ją laikas nuo laiko vartys įvairių kartų žmonės. Ir aš tikiu, jog J. Palionio eilėse apdainuotas Svajonių slėnis ir jo savininkai dar nepadėjo taško, jų segtuvai paramai neištuštinti, jų gerumui nėra ribų.

O man norėtųsi pasvajoti, kad atsirastų daugiau tokių kruopščių žmonių, kurie išnarpliotų kiekvieno kaimelio, buvusio dvaro istorijos mazgus ir pasidžiaugtų gražia Prienų krašto istorija. Juk labai daug buvusių dvarų baigiama nugriauti, dingsta informacija apie juos.