kvitrina.com
Apie karščio rekordus kol kas reikėtų kalbėti atsargiai – vasara dar tik prasideda. Ir nors jau kraipome galvas, stebėdami aukštyn kopiančius termometrų stulpelius, dar nežinia, ko galima tikėtis artimoje ateityje, klimato kaitos grimasose. Vis dėlto, šventųjų apaštalų Petro ir Povilo atlaidai Užuguostyje dar ilgai bus minimi dėl tądien tvyrojusio beveik nepakeliamo karščio. Laimei, bažnyčia tapo tikrai gaivinančiu prieglobsčiu birželio 26-ąją į ją susirinkusiems žmonės.
‒ Atsimenu, kaip prieš daug metų visa šita gatvė būdavo nustatyta vežimais. Išpuošti jie būdavo kuo gražesniais naminiais audeklais, o miestelyje būdavo daugybė žmonių iš visų apylinkių, ‒ pasakoja mano bendrakeleivė. Mes trise išsipuošę senoviškai – sunkiais, storais, bet labai gražaus audimo sijonais, liemenėmis, baltomis bliuzelėmis ir, be abejo, karūnėlėmis su kaspinais. Tai procesijoje dalyvaujančių ir altorėlį nešančių moterų „uniforma“. Tik mūsų prisiminimai ir apranga mena tą ne per tolimiausią „senovę“. Naujai išasfaltuotoje pagrindinėje Užuguosčio gatvėje rikiuojasi automobiliai, visi, kiek įmanoma, pavėsyje. Neatskiriama atlaidų dalis – mugės palapinės. Jų ne kažin kas. Žmonių į Petrines susirinko irgi negausiai. Gal kaitra išbaidė, o gal modernus gyvenimo būdas – pramogų, pasibuvimo vietų gausu ir be atlaidų. Ką darysi, reikia taikytis su realybe, o ji šiame krašte gana liūdna – gyventojų pačiame Užuguostyje ir aplinkiniuose kaimuose nedaug, tų, kam atlaidai būdavo ir yra laukiama bei būtina tradicija, vis mažėja…
Maloniai vėsioje bažnyčioje atlaidų pamaldoms vadovavo Jiezno parapijos klebonas Rolandas Bičkauskas. Procesija apie bažnyčią keliavo tokiam karščiui pagirtinai žvaliai, ir po palaiminimo į lauką žmonės nesiskubino, nors jau viliojo smagi muzika. Gražia tradicija tapo Užuguostyje rengiamos Petrinių šventės, kai sveikinami varduvininkai, kai švenčiančius žmones linksmina Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro saviveiklininkai, žavios moterų vokalinio ansamblio dainininkės iš Pieštuvėnų. Tad nors ir kokia graži buvo ta prisiminimų senovė, visai nebloga ir dabartis, kuriama ir gražinama pačių pastangomis ir jėgomis.
