Kiekvieną sekmadienį Stakliškių parapijos bažnyčioje skamba gitaros melodijos ir jaunų balsų atliekamos giesmės, kurioms pritaria ir šv. Mišiose dalyvaujantys žmonės. Jaunimo choras bažnyčioje jau tapo įprastu reginiu dažnai čia besilankantiems žmonėms, tačiau retiems svečiams jis kelia nuostabą ir susižavėjimą. Ne tiek dėl gitarų ar kitaip, šiuolaikiškai ir smagiai skambančių giesmių, kurios, beje, giedamos labai darniai ir gražiai. Kažką gaivaus ir šilto įneša į šventovę šie linksmi, draugiški jaunuoliai, laisvai ir jaukiai besijaučiantys bažnyčioje, rimtai įsijungiantys į pamaldas, vien savo buvimu griaudami visas išankstines nuostatas apie dabartinio jaunimo elgesį.
Pirmasis rugpjūčio sekmadienis – Stakliškių bažnyčios jaunimo choro gimtadienis. O šiemet jie švenčia jau penkerių metų jubiliejų. Pradžia viskam, kaip prisimena Godos, Gyčio ir Ryčio mama Elvyra Raškevičienė, buvo katalikiškosios jaunimo stovyklos Varkalėse (Kaišiadorių rajonas) ir piligriminiai žygiai į Pivašiūnuose vykstančius Žolinės atlaidus. Vos vienas kartas stovykloje visiškai pakeitė vaikų mąstymą, prisimena Elvyra. Čia jie įgavo tvirtus ir aiškius tikėjimo pagrindus, ėmė kitaip suvokti savo gyvenimus. Bendraudami vieni su kitais, o ypač su jaunuoju klieriku Algiu, kartu įveikdami pėsčiomis kelią į Pivašiūnus, melsdamiesi, giedodami ir kalbėdamiesi, o kartais ir verkdami nuo dvasią užplūdusių jausmų, jaunuoliai tarsi visai kitomis akimis ėmė žiūrėti į juos supantį pasaulį, o svarbiausia – nesigėdijo savo tikėjimo ir meilės Dievui. Sugrįžę į namus, jie norėdavo ir toliau tęsti savo draugystę, bendravimą, todėl jų žvilgsniai savaime pakrypo į bažnyčią – norėjosi čia susitikti, giedoti stovyklose išmoktas giesmes. Elvyra su kitomis bendramintėmis paprašytos vaikų kreipėsi į kleboną A. Rukštą, o šio atsakymas buvo kariškai trumpas ir aiškus: „Žinoma, choras bus!“. Labai mielai jam vadovauti ėmėsi vargonininkė Onutė Kamblevičienė, turbūt, net neįtarusi, jog tai bus ne tik dar viena pareiga, o ilga ir nuoširdi draugystė su mergaitėmis ir berniukais, panorusiais mokytis šv. Mišių ritualo.
Ramūnas, Greta, Agnė, Inga, Gytis, Rytis, Goda, Simona ir Gedvilė, o vėliau ir dar – vienas po kito, pakalbinti ir patys pasisiūlę, į chorą susibūrė stakliškiečiai ir aplinkiniuose kaimuose gyvenantys vaikai. Tik stebėtis galima jų dvasios tvirtumu – kiekvieną sekmadienį ryto pamaldose, o iki tol kelis kartus per savaitę repeticijos mokykloje, bažnyčioje ar vadovės Onutės namuose. Dabar chore gieda beveik dvidešimt jaunuolių, prie jų prisijungė ir jaunesnieji jų broliai ar seserys, draugai. Tiesa, visi į pamaldas susirenka retai – kam tenka pasilikti namuose, kas negali sugrįžti iš studijų, kas suserga. Tačiau choras, kaip buvo pranašauta, neiširo nei po vieno, nei po kelių mėnesių, jaunuolių draugystė tik tvirtėjo, o jų giesmės ir dalyvavimas pamaldose tapo vis įprastesni parapijiečiams. Iš tiesų, kaip prisimena Elvyra, buvo kreivai žiūrinčių į gitaras brązginančius vaikinus, į linksmai giedančius vaikus, bet tvirtas klebono palaikymas, šeimininkės Marijos Frančeskos Kurtykos parama ir jų pačių dvasios tvirtumas nugalėjo visas išankstines nuostatas. „Tie, kam nepatinka giedantys vaikai, gali ateiti į pamaldas kitu laiku“, toks buvo klebono verdiktas. Choristai visada juto ir tebejunta tėviškai šiltą klebono dėmesį, jo pastangas paremti ir paskatinti giesmininkus. Jo dėka vaikai dažnai vyksta į ekskursijas Lenkijoje, kasmet apsilanko poilsio ir pramogų centruose, o ir ką reiškia vieši pagyrimai, padėkos tokius šviesios dvasios vaikus auginantiems tėvams.
Per penkerius metus stakliškiečių choras ne tik išaugo, bet ir gerokai patobulėjo. Savo pasiektą lygį jie galėdavo pamatyti Kaišiadorių vyskupijos rengtose jaunimo chorų šventėse, viešėdami Alytaus, Butrimonių, Eičiūnų ir Pivašiūnų bažnyčiose, kur giedojo pamaldų metu. Tačiau vis dėlto, mano Elvyra, svarbiausia ne balsų darna ar giesmių grožis. Nuostabu ir gera matyti taip glaudžiai, taip šiltai ir gražiai bendraujančius vaikus, kuriems vargonininkė Onutė tapo drauge, paslapčių patikėtine, artimu ir mylimu žmogumi, kuriuo jie gali be išlygų pasitikėti. Jos pilna visur – mokykloje ir bažnyčioje, parapijos renginiuose, ji padeda ir Pieštuvėnų kaimo bendruomenės moterims, panorusioms susiburti į ansamblį. Savo talento ir jėgų Onutė netausoja, kaip ir širdies šilumos, taip traukiančios prie jos vaikus mokykloje, jaunuosius giesmininkus bažnyčioje. Tie penkeri metai, kai jie drauge, kai kartu gieda bažnyčioje, kartu švenčia gimtadienius, iškylauja ir keliauja, kupini smagių nutikimų, gražių prisiminimų, o sunkumai, kuriuos teko patirti, regis, menki ir nereikšmingi. Ir todėl norisi tikėtis, kad sekmadienio pamaldų su jaunimo giesmėmis dar bus ir bus, kad visada atsiras norinčiųjų patekti į jų malonią draugiją, kad bažnyčioje skambės jaunimo balsai ir juokas.
