Ligi šiol buvo dvi ekonominės temos, tapusios proga susiginčyti ir susipykti su draugais, giminėmis ir artimaisiais. Pirmoji tema – ar reikia leisti parduoti žemę užsieniečiams? Tik užvesk kalbą, ir konfliktas – garantuotas. Antroji – motinystės atostogų ir išmokų tema. Ilgos ar trumpos, dosniai apmokamos – čia ginčas įsižiebs net tarp žemės pardavimo užsieniečiams šalininkų. Ir štai, voila, radosi trečioji tema – eilės Lidle. Stovėti ar nestovėti, ir ką tos eilės byloja – skurdą ar santaupas, verslumą ar išgyvenimą, socialistinę praeitį ar kapitalistinę tikrovę. Mažiausiai trys klausimai, padalijantys šeimą, giminę, bendruomenę ir visą Lietuvą į dvi dalis.
Pastarasis, Lidlo klausimas, pagal idėją, turėjo ne priešinti, o taikinti. Jums griežiate dantį ant Maximos, jums per brangu Rimi ar Iki – štai jums Lidlas. Tema aptarimui būtų buvusi žymiai kuklesnė, jei Lidlas nebūtų sužaidęs atidarymo korta – itin didelėmis ir itin trumpalaikėmis nuolaidomis. Jis sužaidė, čia jo rinkodaros sprendimas. Ir kaip koks provokatorius parodė kiek šioje rinkoje svarbi yra ne tiek pati kaina, kiek „nuolaidėlė“. Lidlas, kaip koks psichoanalitikas, tik ne ant kušetės, o prie kasos, išmušė mums diagnozę. Nuskurdę? Tikrai ne. Užkietėję nuolaidų medžiotojai.
Lidlo eilėse tikrai nestovėjo tie, kurie sukasi iš paskutiniųjų, dirba keliuose darbuose ir vos suduria galą su galu, o tokių tikrai yra, ir nemažai. Juk tam, kad apsipirktum už 50, 100 ar 150 eurų, turi galėti tiek eurų skirti vienam apsipirkimui, jau po to, kai sumokėta už butą, darželį, benziną ir dar ką nors. Pirkimas „į atsargą“, tegu ir už pusę kainos – tikrai ne skurdo požymis. Pirkimas rodo tik perkamąją galią, o ne priešingai. Jei Lidlas būtų atsidaręs, pasiūlęs nuolaidas ir nesulaukęs pirkėjų, štai tada galėtume sakyti – žmonės nebeturi už ką pirkti. O dabar – pirko ir Lidle, bet ir kituose tinkluose apyvartos nemažėjo! Tai, kad lig šiol Lietuvoje niekaip neprigijo pigūs tinklai, tokie kaip Cento ir kiti – tik rodo, kad šioje rinkoje reikia aukšto aptarnavimo standarto, didelio pasirinkimo ir .. nuolaidų.
Kad stovėtum eilėse, dar reikia turėti laisvo laiko. Dar būtinai reikia turėti sveikatos, kad kelias valandas išstovėtum karštyje, saulėje. Ar tai – blogai? Tai – nuostabu! Juk tai – žmonės, turintys darbinio potencialo. Kiek tose eilėse stovėjo galimų padavėjų, pardavėjų, valytojų, virėjų, krovikų, statybininkų, masažuotojų, vairuotojų ir taip toliau. Jei žmogus pirmomis dienomis veržiasi į naują prekybos centrą, jis būtinai yra smalsus, ieškantis alternatyvų, ištvermingas, neatidėliojantis sprendimų, apsukrus, be jokios puikybės ir čiumpantis jautį už ragų su didžiausia energija. Vienas verslininkas socialiniame tinkle gana rimtai pasvarstė, kad nuo šiol priimdamas į darbą teirausis, ar kandidatas dalyvavo Lidlo šturme. Ir jei atsakymas bus teigiamas – nepriims jo į darbą. O visai be reikalo! Kai kuriems darbams kaip tik verta samdyti žmogų iš Lidlo eilės!
Internete buvo apstu Lidlo eilių nuotraukų, prisiartinau, iš arti žiūrėjau į puikiai apsirengusius, mobilius telefonus rankose laikančius, įvairaus amžiaus žmones. Jų automobiliai sunkiai tilpo stovėjimo aikštelėje. Iš parduotuvės išrieda pilni vežimėliai. Lidlas neskelbia prekybos rezultatų, bet jie „pranoko lūkesčius“. Jei kas ir nori matyti nuskurdusią Lietuvą, ji tikrai ne prie Lidlo. Tai gal ir pyktis nėra dėl ko?
Rūta Vainienė
Komentaras LRT radijui
