Kad ir kiek metų besulauktų, šie vyrai ir moterys visada liks jaunais. Ne, jie neatrado mistinio jaunystės eliksyro, jie – ne mokslo ar medicinos stebuklai. Jie – Jiezno jaunieji partizanai, neblėstančią jaunystės dovaną susikūrę prieš 60 metų. 1952-aisiais, kuomet Lietuvoje jau geso paskutinieji partizaninio karo prieš okupaciją židiniai, Jiezno vidurinės mokyklos dešimtokai stojo į nelygią kovą prieš jėgą, privertusią nulenkti galvas daugybę mūsų šalies patriotų. Jų priešinimasis brutaliai jėgai truko neilgai, vos dvejus metus, tačiau paliko ryškų pėdsaką ne tik pačių jaunųjų kovotojų gyvenimuose, bet ir jų šeimų, draugų, kaimynų, pažįstamųjų atmintyje.
Partizanų ginklas – tiesa
1990-aisiais atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę, apie partizaninę, rezistencinę, pogrindinę veiklą, apie savo nuopelnus joje, garsiai prabilo daug žmonių. Jiezno jaunieji partizanai buvo prisiminti dar iki tol – 1989 metų liepos 28-ąją Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas išleido įsaką, kuriuo buvo reabilituoti politiniai kaliniai, tarp jų ir jiezniečiai Erelio būrio nuteistieji, jų atsiprašyta už patirtą moralinę žalą. Prisiminimus apie organizacijos veiklą iš jos narių atsiminimų, archyvinių dokumentų užrašė vienas jaunųjų partizanų – biomedicinos mokslų daktaras Antanas Ragavičius, užsibrėžęs tikslą kuo plačiau paskleisti žinias apie Jiezne vykusią pogrindinę kovą, kurios dalyviai buvo jaunučiai vaikinai ir merginos, vadovaujami savo bendraamžio Jono Gruzdzevičiaus – Erelio. Jie nešaudė, nesprogdino, neatsakė smurtu į okupantų smurtą, jų ginklas buvo tiesa, skleidžiama atsišaukimais, suplazdanti Trispalve medžiuose, kryžkelėse, bokštuose. Šis ginklas kirto skaudžiai ir taikliai, tai buvo įrodymas, kad Lietuva nepasidavė, kad jos žmonių širdyse dar neužgeso laisvės liepsna.
Kova tęsiama pogrindyje
Prisimindamas Jiezno jaunųjų partizanų organizacijos įkūrimą, A. Ragavičius bando atkurti tuo metu, 1952-asiais, Lietuvoje tvyrojusią baimės ir pykčio, susitaikymo su padėtimi ir bandymo priešintis jai atmosferą. Šiandienos lietuviui, nepatyrusiam tokio netikrumo dėl rytdienos, netgi dėl sekančių savo gyvenimo valandų, neįmanoma net įsivaizduoti, kas dėjosi žmonių protuose ir jausmuose, kaip jie reagavo į pasikeitusią padėtį valstybėje. Dešimt metų trukusi ginkluota pasipriešinimo kova į kapus suguldė daugybę šaunių, drąsių, ryžtingų žmonių, beliko tik pavieniai būreliai kovotojų, dar tebetęsiančių karą, kuris jau buvo aiškiai pralaimėtas. Okupantai vis tvirčiau jautėsi Lietuvos žemėje, vis smarkiau bruko į žmonių gyvenimus savo vertybes, nuspalvintas netikromis melagysčių spalvomis. Tuo metu tapo aišku, jog reikia imtis kitokios kovos, slaptos ir tylios, sunkiai susekamos daugybės saugumo agentų. Dar 1949 metais tuometinėje Jiezno gimnazijoje buvo susektas ir išardytas Jaunųjų kovotojų dėl Lietuvos laisvės būrys, panašaus pobūdžio pogrindinės jaunimo organizacijos kūrėsi daugelyje šalies miestų ir miestelių, į jas jungėsi vyresniųjų klasių mokiniai ir jų mokytojai. Jiezne šį judėjimą atgaivino dešimtokas J. Gruzdzevičius, puikus sportininkas, talentingas poetas, pažangus mokinys.
Erelis
Tokį būrio vadą prisimena jieznietis Vytautas Sodaitis, tapęs jaunųjų partizanų ryšininku. Ir šiandien vyriškis negali pasakyti, kuo būtent buvo ypatingas J. Gruzdzevičius, sugebėjęs patraukti į pogrindinę organizaciją tiek daug jaunimo, sukūręs jos aiškią ir tvirtą struktūrą, drąsiai prisiėmęs visą kaltę dėl kiekvieno jos nario sau. Vaikinas buvo kuklus ir tylus, mandagus, regis, niekuo neišsiskiriantis iš kitų. Jo norą imtis ryžtingos kovos, V. Sodaičio manymu, skatino šeimos pažiūros, gyvi prisiminimai apie valstybės nepriklausomybę, nenoras taikstytis su pralaimėjimu. A. Ragavičius prie J. Gruzdzevičiaus portreto dar prideda ir romantišką sielą – vadas reikalavęs, kad būrio nariai būtų perskaitę jo straipsnius apie šlovingą Lietuvos praeitį, jos didvyrius. Be abejo, didžiulę, pagrindinę įtaką vaikino pasiryžimui darė tų dienų įvykiai – partizanų išpuoliai prieš „stribus“ ir rusų karius, jų žūtys, išniekintų palaikų demonstravimas Jiezno aikštėje. Žinoma, tą matė ne tik J. Gruzdzevičius, bet būtent jam kilo drąsi mintis imtis realių veiksmų prieš režimą. Laimei, anot V. Sodaičio, jog jaunųjų partizanų kova buvo propagandinio pobūdžio, kad nei vienas jų nesusikruvino rankų, neįsivėlė į ginkluotą kovą, nors norinčių tą daryti karštakraujų tarp jų taip pat buvo.
Gausi ir tvirta organizacija
Jiezno jaunųjų partizanų organizacija, kaip nurodo A. Ragavičius, turėjo savo įstatus, himną, priesaikos davimo ceremoniją, jos nariai (jų buvo apie pusšimtis) buvo suskirstyti į grupes, turėjusias savo vadovus. Svarbiausia, pasak V. Sodaičio, čia buvo slaptumas – stengtasi, kad jaunieji kovotojai kuo mažiau žinotų vienas apie kitą, apie vadus ir ryšininkus, vadinosi tik slapyvardžiais, kad negalėtų tardomi išduoti savo draugų. Apie vaikų priklausymą Erelio būriui nežinojo net ir jų tėvai, broliai ir seserys, nes ir jie galėjo netyčia kam nors prasitarti. Vis augančiai organizacijai priklausė ne tik Jiezno vidurinės mokyklos dešimtokai, bet ir jaunesniųjų klasių mokiniai, nesimokantis jaunimas iš aplinkinių kaimų. Jaunuosius partizanus globojo ir finansiškai rėmė mokytojai Birutė Gruzdzevičiūtė ir Petras Piličiauskas, prie jų prisijungė neseniai iš įkalinimo sugrįžęs Stasys Valatka, tapęs vienu iš pagrindinių kaltinamųjų teismo procese. Už ryžtingą ir svarią veiklą partizanai buvo skatinami žodiniais vado pagyrimais, padėkomis, jiems suteikiami Lietuvos jaunojo didvyrio, Jaunojo garbės kovotojo, Jaunojo kovotojo patrioto ir kiti garbės vardai. Skyrių susirinkimai vykdavo dažnai, tačiau nedidelėmis grupelėmis, kad nekiltų įtarimas – jaunimas, kaip atsimena V. Sodaitis, susiburdavo pirtyse, paežerėje: vaikinai su merginomis, rodos, linksmai sau šnekučiuojasi, o ne sprendžia svarbius pasipriešinimo kovos klausimus.
Jaunimo žygiai
„Buvome vaikai, bet ir nebe vaikai,“, sako V. Sodaitis. Į slaptą kovą stoję mokiniai puikiai suprato, kas jų laukia, kokių bausimų jie gali tikėtis iš okupacinės valdžios. Už vieną žodį žmogų galėjo ištremti į Sibirą, prisimena vyriškis, o čia – antitarybinė organizacija, atsišaukimai, ginklai… Jų jaunieji partizanai turėjo nedaug, gavę iš ko nors dovanų, atėmę iš girtų stribų, išprašę ar nupirkę, skirtų savigynos tikslams. Juk visa veikla vyko naktimis, tad reikėjo turėti ką nors užantyje bent dėl drąsos. Nedideliais pulkeliais, dažniausiai keli vaikinai ir merginos, tarsi išėję pasivaikščioti, pakabindavo trispalves ant medžių, kryžkelėse, lipo ir į apšalusį stebėjimo bokštą. Šio reido metu, kaip atsimena V. Sodaitis, vienas vaikinų apšalo rankas, o mergina, mūvėjusi kaproninėmis kojinėmis, namuose jas nulupo su oda. Platino jaunieji partizanai atsišaukimus, kuriuose skleidė tiesą apie okupantų darbus, leido ir savo laikraštėlį. Iš pradžių viskas buvo rašoma ranka, bet juk daug neprirašysi, pagal rašyseną buvo galima greitai susekti autorių, tad jaunuoliai nutarė įsigyti rašomąją mašinėlę. Šis žygis buvo vienas iš drąsiausių ir akiplėšiškiausių operacijų, kurias atliko jiezniečiai mokiniai. Kaip rašo A. Ragavičius, 1953 metų birželio 13-osios naktį jie įsilaužė į Jiezno rajono liaudies švietimo skyrių, išsinešė mašinėlę ir paslėpė ją Nemajūnų bažnyčios bokšte. Čia kurį laiką ir buvo spausdinami atsišaukimai ir laikraštėlis, kuriuos ryšininkai platino jaunimo tarpe, klijavo ant sienų, tvirtino prie medžių.
Kraujo ir smurto nebuvo
Nors propagandinis darbas buvo viena svarbiausių Jiezno jaunųjų partizanų veikla, tačiau neatsisakė jie ir tiesioginių veiksmų prieš aktyvius tarybų valdžios agitatorius. Būrelis jaunuolių vieną naktį įsiveržė į Nemajūnų mokyklos mokytojų Juzės ir Genovaitės Zvicevičiūčių kambarį, jas ištempė į lauką, privertė atsiklaupti ir pasižadėti, jog liausis brukti vaikams melą, okupacinės valdžios propagandą, ir gailėtis dėl savo blogų darbų. Slaptame saugumiečių pranešime, kaip rašo A. Ragavičius, buvo sakoma, kad užpuolikai merginas sumušė, tačiau V. Sodaitis prisimena, jog jaunieji partizanai labai vengė smurto ir jo tikrai negalėjo panaudoti prieš moteris, to neleido vadas Erelis, jų pačių puoselėjami idealai. Vyriškis prisimena, jog nesutarimai organizacijoje prasidėjo kaip tik dėl to, jog atsirado norinčiųjų su ginklais prisidėti prie partizanų, griebtis teroro, žudynių. Tam griežtai priešinosi J. Gruzdzevičius, norėjęs dėl to netgi atsistatydinti iš vado pareigų. Laimei, vaikino autoritetas tarp bendraamžių buvo toks ypatingas, kad jam pavyko įtikinti juos nesiimti smurtinės kovos metodų. Tiesa, anot A. Ragavičiaus, buvo užmegzti ryšiai su vietos partizanais, norėta imtis bendrų kovos veiksmų kartu su jais, bet, nors kontaktų ir buvo, tačiau tik tuo ir teko pasitenkinti – organizacijos veikla truko per trumpai, o dauguma partizanų, su kuriais mėginta bendradarbiauti, žuvo. Nesutarimai tarp jaunųjų partizanų prasidėjo ir dėl to, mano V. Sodaitis, jog ėmė jaustis didžiulė įtampa – organizacija buvo sekama, jaunuoliams nuolat grėsė suėmimai ir neišvengiamos bausmės.
Organizacija išduota
Nors ir jausdami ant kulnų lipančius saugumiečius, jaunieji partizanai surengė organizacijos narių sąskrydį. Jis įvyko minint būrio įkūrimo metines, 1953-iųjų liepos 19-ąją, Nemajūnų miškelyje, iš anksto paruoštoje aikštelėje. Čia buvo apžvelgta organizacijos veikla, numatyti tolesni jos uždaviniai, pasidalinta mintimis apie esamą situaciją. Priesaikas davė naujieji nariai, nusipelniusiesiems buvo paskelbtos padėkos, pagyrimai. Be to, jaunieji poetai skaitė savo sukurtus eilėraščius, dainavo surinktas partizanų dainas. Deja, šis sąskrydis buvo vienintelis ir paskutinis tuometinėje jaunųjų partizanų veikloje. Po pusmečio, 1954-ųjų sausio 20 dieną prasidėjo suėmimai – buvo suimtas J. Gruzdzevičius, jo pavaduotojas J. A. Kotvickas, S. Valatka ir kiti žymesnieji, spėti išaiškinti pogrindininkai. A. Ragavičiaus surinkta medžiaga rodo, jog šiam purvinam reikalui pasitarnavo į būrį infiltruotas saugumiečių agentas „Beržas“, tačiau jo asmenybės kol kas nustatyti nepavyko. V. Sodaičio manymu, tai galėjusi būti kažkuri mergina, bet tam nėra jokių įrodymų. Tardomi, mušami ir gąsdinami jaunieji partizanai, anot A. Ragavičiaus, stengėsi kiek įmanoma labiau suklaidinti saugumiečius, melavo ir išsisukinėjo. Visą kaltę dėl organizacijos veiklos stengėsi sau prisiimti J. Gruzdzevičius, neišdavęs ir savo ryšininko V. Sodaičio. Vyriškis prisimena, jog tas metas jam buvo labai baisus, kiekvieną naktį vis laukti suėmimo buvo labai sunku, bet jis pasitikėjęs vadu ir ne be reikalo. Suėmimų ir teismo pavyko išvengti didelei daugumai jaunųjų partizanų, nes jų sąrašą J. Ragina – Deimantas suspėjo sunaikinti – prarijo besibraunant į jo namus kareiviams.
Už laisvės troškimą – bausmė
Pogrindininkų teismas vyko Jiezne, nors ir labai bijodamas, V. Sodaitis į jį vis dėlto nuėjo. Išklausęs kaltinimus, kaip rašo A. Ragavičius, J. Gruzdzevičius pasakė: „Visas teismo išvadas suprantu, faktus pripažįstu, bet kaltu neprisipažįstu“. Organizacijos vadas Erelis ir S. Valatka – Gegužis buvo nuteisti 10 metų kalėjimo, J. Cibulskas – Tarzanas, A. Jaruševičius – Gintaras, J. A. Kotvickas – Sakalas ir A. Stankevičius – Bevardis – po ketverius metus kalėti. Apkaltinti, tačiau neįkalinti buvo dar daugelis organizacijos narių. Jie neteko galimybės tęsti mokslus, studijuoti aukštosiose mokyklose, pretenduoti į aukštas pareigas, išvykti į užsienį. Vaikinai ir merginos buvo nuolat sekami saugumo, jiems buvo sunku įsidarbinti. Todėl, atlikęs bausmę, vado pavaduotojas J. A. Kotvickas vėl išvyko į Rusiją, kur gyvena iki šiol. J. Gruzdzevičius nebuvo amnestuotas, atliko visą jam paskirtą bausmę. Kaip prisimena V. Sodaitis, partizanų vadui vėliau buvo be galo sunku gyventi, tai palaužė jo dvasines jėgas ir anksti nuvarė į kapus. Tačiau jo bendražygiai sulaukė to, dėl ko kovojo ir kentėjo – Lietuvos laisvės. Ji leido jiems vėl susitikti, susiburti, sugrįžti į Jiezną, kur buvo praleisti patys gražiausi jaunystės metai, kur tiek visko patirta.
Jaunieji partizanai vėl kartu
Tik šalies nepriklausomybė leido V. Sodaičiui atverti ilgai saugotą paslaptį. Apie jo priklausymą Jiezno jaunųjų partizanų būriui, apie ryšininko darbą nežinojo tėvai, nepasisakė apie tai jis ir žmonai. Ir daugelis kitų jo bičiulių duris į savo praeitį šeimų nariams, draugams atidarė tik po reabilitacijos paskelbimo. O dabar Jiezno jaunieji partizanai, jau nebejauni, daug pasiekę, tapę puikiais specialistais, mokslų daktarais, išauginę vaikus, sulaukę anūkų, kasmet kas tik galėdami birželio 14-ąją atvyksta į Jiezną, kur dalyvauja Gedulo ir vilties dienos minėjimuose, aplanko partizanų kapus, nueina į mokyklą. Ne bėdoti ar skųstis jie susitinka – jaunystės nuotykių atsiminimai neleidžia apsnūsti jų dvasiai. Tik skamba prie bendro stalo dainos ir juokas, o kalboms, regis, ir galo nebūtų, jie ne tolimas kelias į namus, sugrįžimas į kasdienę būtį, šeimas, darbus. Prisimena jaunieji partizanai mirusius kovų draugus, pamini organizacijos įkūrimo sukaktuves, narių jubiliejus, pasidalina laimės akimirkomis ir skausmo našta. Ne visi gali kasmet atvažiuoti į susirinkimus, bet labai stengiasi kuo mažiau jų praleisti – ištikimiausias tam yra J. A. Kotvickas, šiemet net ir po operacijos sukaupęs jėgas kelionei iš Rusijos į Jiezną, į jubiliejinį 60 metų sambūrį atvyko ir daugelis kitų bendražygių.
Žinios turi plačiai pasklisti
Užsidaryti savame rate buvusieji pogrindininkai nežada. Jie pasidalino apie organizacijos veiklą surinkta medžiaga su Jiezno seniūnu Algiu Bartusevičiumi ir gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Danute Bajoriene, kurie visada padeda surengti sambūrius, parengė stendus, supažindino su garbingu Jiezno istorijos tarpsniu gimnazistus. Pasak V. Sodaičio, nesirengiama apsiriboti ir 2010 metais A. Ragavičiaus išleista knyga „Jiezno jaunieji partizanai (1952 – 1954 m.)“. Tikimasi ją dar papildyti naujai atrastomis žiniomis, pridėti medžiagą apie pirmtakus, 1949 m. sunaikintą Jaunųjų kovotojų dėl Lietuvos laisvės būrį. Labai svarbu, mano V. Sodaitis, kad apie savo bendraamžių žygius sužinotų dabartinis jaunimas, kad tuo būtų prisidedama prie jų patriotizmo, pilietiškumo ugdymo. Ir to reikia ne tik jiezniečiams, tad planuojama išleistas knygeles išplatinti visoje Lietuvoje – juk tuo metu, 1952 – 1954 m., kai veikė jaunieji Jiezno pogrindininkai, panašių organizacijų buvo sukurta daugelyje šalies mokyklų, kur kovoti dėl Tėvynės laisvės veržėsi jaunos širdys. Jų pavyzdys dabartiniam jaunimui turi parodyti, kad jaunatvišką veržlumą ir talentus galima ir būtina panaudoti prasmingai – tėviškės, gimtinės, Tėvynės gerovei, kad visada verta aukotis dėl šventų idealų ir tiesos.
