Vaikystėje išmarginti sąsiuviniai – kelio į spalvų pasaulį pradžia

Vidmantas Venclovas

Birželio 2 d. Prienų Justino Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje kamerinėje aplinkoje buvo atidaryta 18-oji Vilijos Čiapaitės akvarelės paroda „Žydinčios gėlės“. Bibliotekos direktorė Daiva Čepeliauskienė, pristatydama parodos autorę, pasakė, jog Vilijos išlietos gėlės įstabios, keistos, tikroviškos ir fantastiškos, lietuviškos ir egzotiškos.

Pasak D. Čepeliauskienės, gėlių būtis trapi, jų grožis laikinas, o Vilija lyg bando pailginti, pratęsti tą žydėjimą ir laikiną grožį, suteikdama gėlėms tvarumo ir ilgaamžiškumo.

V. Čiapaitė pamėgo piešti dar vaikystėje. Nuo jos pomėgio kentėjo ir mokykliniai sąsiuviniai. Laikui bėgant šis noras tik stiprėjo ir nors gyvenimas neleido pasirinkti dailės mokslų, vaikystės svajonei buvo lemta išsipildyti.

Viešas darbų eksponavimas buvo ilgai brandintas, o pirmoji paroda išdygo netikėtai, ir paprastų žolių grafikos pasaulis užpildė Veiverių šaulių namų salės erdvę. Parodos lankytojai galėjo pamatyti, kaip įspūdingai atrodo paprastos žolytės, kurias mes kasdien mindome savo kojomis.

Vilijos talentą pastebėjusi poetė Stefa Juršienė paprašė iliustruoti jos eilėraščių knygą. Iš viso jų buvo keturios: „Rytą vakarą“, „Balandis pūgoje“, „Ir viskas kaip niekas“, „Pūgos gėlė“.

Tik vėliau atsirado spalvos ir ši vienintelė neišsenkanti, kaip ir pats pasaulis, tema – žydinčios gėlės.

Pati autorė prisipažino, jog ją jaudina gėlių žiedų gimimo fazė ir tas laikinumo trapumas, kurį ir stengėsi sustabdyti laike.

Parodos atidarymo metu skambėjo mokytojos Lijanos Sarnickienės atliekamos dainos, kurios lyg nematomas tiltas mus vedė į Vilijos Čiapaitės gėlių pasaulį.