Viešnagė Drevernoje arba kelionė „Ten, kur jūra barsto gintatą“

Šiais mokslo metais Jiezno gimnazija dalyvavo nacionaliniame eTwinning projekte „Ten, kur jūra barsto gintarą“. Projektas buvo užregistruotas dar praėjusią vasarą Vilniuje vykusio seminaro metu, o pagrindiniais jo vykdytojais mokykloje tapo Jaunųjų miško bičiulių sambūrio „Mąstyk žaliai“ nariai su vadove, chemijos mokytoja J. Jurkevičiene. Projekto tikslas buvo kaip galima plačiau susipažinti su „Baltijos auksu“ vadinamu gintaru – jo susiformavimo ir gavybos istorija, fizinėmis ir cheminėmis ypatybėmis bei įvairiapusiu panaudojimu. Į projekto veiklas įsitraukė ir neformaliojo ugdymo būrelis „Oda su polėkiu“, kurio vadovė I. Aleksienė padėjo tiek kuriant gimnazijos prisistatymo filmuką, tiek kūrybiniais bandymais derinti odą ir gintarą.

Bendradarbiavimas virtualioje erdvėje yra geras dalykas, bet vis tiek norisi pasimatyti realiai. Jiezno gimnazija ir Klaipėdos rajono Drevernos pagrindinė mokykla buvo aktyviausi internetinio projekto dalyviai. Todėl parašėme Drevernos mokyklai, kad norime atvažiuoti, o jie sutiko mus priimti.

Seimo narys A. Palionis ir jo padėjėjas A. Vaidogas suteikė paramą kelionės išlaidoms apmokėti.

Iš šeimininkų prašėme tik patalpos pernakvoti, tačiau gavome pilną edukacinę programą. Drevernos mokykla sena ir maža, dabar joje likę vos 30 mokinių, todėl buvome apgyvendinti renovuotoje kultūros namų salėje. Pristatėme savo mokyklą, artimiau susipažinti mokiniai galėjo diskotekoje. Sutikimo metu pirmą kartą išgirdome šišioniškių šneką, o iš palinkėjimo „velijam giliukį didelį stiukį“ („linkime laimės didelį gabalą“) be vertėjo supratome tik vieną žodį. Įteikėme savo dovanas, atspėkite, kokias: zankuką, gliumzės kežį ir rapsų medaus, kuris dėl baltos spalvos buvo pavadintas šmonta. Po diskotekos nuėjome į atnaujintą Drevernos prieplauką ir užlipome į 2015 metais pastatytą apžvalgos bokštą, iš kurio gerai matėme ir pamario pievas, ir minėtosios Juodkrantės žiburius kitame krante. Beje, marios šioje vietoje yra pačios siauriausios, tik 7 kilometrai; kaip mokiniai pasakojo, žiemą iki Juodkrantės nučiuožia su pačiūžomis.

Kitą dieną, Drevernos mokyklos vadovės V. Rimkuvienės rūpesčiu, dalyvavome dviejuose edukaciniuose užsiėmimuose. Pirmasis vyko restauruotoje etnografinėje laivadirbio J. Gižo sodyboje. Čia apžiūrėjome ekspoziciją ir sužinojome apie Kuršmarių laivų statybą, laivybą mariose ir vidaus vandenyse, Vilhelmo kanalo ir vėtrungių žymėjimo istoriją, gyvenimo pamario krašte, Mažojoje Lietuvoje, ypatumus. Kitą užsiėmimą pravedė Drevernos bendruomenės pirmininkė, gintaro edukatorė R. Jaurienė. Kad nepabostų vien klausyti paskaitos apie gintaro gavybos pradžią Juodkrantės apylinkėse, buvo pasiūlyta paragauti gintaro trauktinės, kurią kaip vaistą gali naudoti net vaikai. Visi, išdrįsę lyžtelėti šio gėrimo, patvirtino, kad jis greičiau primena vaistus. Dar mokiniai atliko nesudėtingus bandymus, padedančius atskirti tikrą gintarą ir jo padirbinius. Užsiėmimą, o kartu ir buvimą Drevernoje, baigėme degindami gintaro dulkes ant deivės Gabijos aukuro. Sakoma, kad taip išsipildo sugalvotas noras. Pasilinkėjome, kad gražiai prasidėjusi draugystė tarp Jiezno ir Drevernos mokyklų tęstųsi toliau.

Iš Drevernos pamariu pro Svancelę ir Kintus pajudėjome link Ventės rago su jo senuoju švyturiu, paukščių žiedavimo stotimi, o svarbiausia – dangaus ir vandens platybe bei vos įžvelgiama Preilos kopų juosta. Ventės rage, esančiame prie pat Nemuno žiočių, netikėtai supratome, kad pradėję kelionę prie Nemuno kilpų keliavome ne tik į pamarį, bet ir iki savo upės kelio pabaigos. Atgal važiavome prieš srovę panemuniais, stabteldami prie Panemunės ir Raudonės pilių, o į Seredžiaus piliakalnį, nepaisant teisėto kelionės nuovargio, bėgte užbėgome – toks patrauklus jis pasirodė apšviestas vasaros vakaro saulės. Manau ir viliuosi, kad visi, nuo piliakalnio viršūnės žiūrėdami į Nemuną ir lanku jį juosiančius šlaitus, patikėjome, kad mūsų Tėvynė, jos istorija ir gamta, yra verta mūsų meilės ir pasididžiavimo.

Jolita Stačiokaitė, Jiezno gimnazijos mokytoja