Oninių šventė Užuguostyje

„Šventa Ona – duonos ponia“, sakoma mūsų liaudies. Liepos 26-ąją šią dieną pagonybės laikais švęsdavo Pabaigtuves, dar vadinamas Nokiu, Sirpstu. Tai soties, vasaros gausos, apstaus derliaus šventė, per kurią būdavo vaišinamasi duona iš neseniai iškultų rugių, ragaišiu, daržo ir sodo gėrybėmis. Krikščionybė šiai dienai suteikė šv. Onos ir šv. Joakimo varduves. Ona tapo vienu populiariausių moterų vardų, o šventosios garbei bažnyčiose rengiami atlaidai. Tačiau Užuguostyje šie atlaidai turi savąją, skausmingą ir žiaurią, istoriją, kurią iš Aldonos Morkūnienės, Onutės Paliokienės ir Mykolo Zagursko pasakojimų užrašė bendruomenės pirmininkė Danutė Sodaitienė: „1945-46 metais Lietuvoje, o taip pat ir Užuguostyje, vyko partizaninis karas, vieni su kitais kovojo liaudies gynėjai ir miškiniai. Tuo šiurpiu metu, kai kaimo žmogus dieną buvo aplankomas vienų, o naktį kitų kovotojų, Stasiūnų namuose įvyko siaubingas sušaudymas. Buvo nušautas tėvas, dukra Elena, motinai buvo peršauta dešinė krūtis, o kita dukra Marytė, kuri slėpėsi po lova, buvo sužeista. Kai nutilo šaudymas, sužeistoji pašaukė mamą. Tai išgirdę, žudikai sugrįžo ir merginą pribaigė, paspyrė sąmonės netekusią motiną ir išėjo. Motina, Ona Stasiūnienė, ilgokai išgulėjo po stalu, kol susikrovę iš svirno grūdus žudikai išvažiavo. Išlipusi per langą, gruodo surakinta žeme moteris basomis, apsisukusi krūtinę skara, iš Vaitkūnų kaimo nuėjo į Aukštadvario valsčių pagalbos. Kitą dieną valsčiaus atstovai apžiūrėjo įvykio vietą, palaidojo tris žuvusius žmones. O. Stasiūnienė iš visos šeimos tik viena liko gyva – sūnus Jonas, gyvenęs Onuškyje, taip pat žuvo. Moteris ilgai gydė peršautą krūtį, vis meldėsi Užuguosčio bažnyčioje esančiam Marijos su kūdikiu paveikslui, nes tai buvo visa jos viltis, maldos ramino širdies skausmą. Žaizdos išgijo, kaimynų pagalba ir atjauta leido Onai sulaukti garbaus amžiaus. Apie šią tragediją iš moters sužinojęs klebonas Jonas Sadūnas Vilniuje nupirko šv. Onos paveikslą ir, O. Stasiūnienės prašymu, pakabino bažnyčioje. Pritarus bažnyčios komitetui ir gavus vyskupijos leidimą, Užuguosčio parapijoje buvo įsteigti šv. Onos atlaidai. O. Stasiūnienė visą savo turtą atidavė bažnyčiai, pati dar penkerius metus lankėsi atlaiduose, o mergaičių bažnyčioje prašydavusi: „Nors Onos dieną prisiminkit mane ir mano skausmą…“. Iki šiol Užuguostyje švenčiami šie atlaidai, skirti O. Stasiūnienės ir visų motinų, kurių šeimos buvo išžudytos, skausmui atminti“.

Kasmet švenčiami šv. Onos atlaidai į Užuguostį sutraukia ne tiek daug žmonių, kaip itin populiarios Petrinės. Bet ir po jų susirinkusiems nesinori skubėti namo – reikia sutiktą kaimyną pakalbinti, apie šiųmetį derlių pasiteirauti, reikia su tolimu giminaičiu apsikabinti, į svečius pasikviesti. O šiemet visus, neskubančius po atlaidų namo, į šaunias Onines pakvietė kaimo bendruomenė „Užuguostis“, surengusi šventę mokyklos sporto salėje. Juk lauke – daugiau kaip 30 laipsnių kaitra, ilgai neišbūsi, net ir labai smagaus koncerto paklausyti. O salėje, kad ir tvanku, bet patogiai susėsti galima, tad visai malonu ir šventėje pabūti. Dar maloniau, kad tai dalelė mokyklos, kurioje tiek daug mielų atsiminimų liko, kad ją uždarius, bendruomenei pavyko išprašyti kampelį pastato kaimo žmonėms, kam pasportuoti, o kam į smagų pasibuvimą ateiti. Į šią šventę ne tik Onos atėjo, atvyko kaimynai iš Pieštuvėnų, iš Varkalių, ir visi su dovanomis varduvininkėms. Dovanos pačios maloniausios – tai bendruomenėse savarankiškai susikūrusių ansamblių dainos, kurių ne tik paklausyti smagu, bet ir joms pritarti galima. Žinoma, ir patys užuguostiečiai turi kuo pasigirti – jų tarpe labai balsingų dainininkų esama, kurie ir bažnyčioje gieda, ir šventėse dainuoja, džiugina kaimynų širdis gražiomis iš jaunystės atėjusiomis dainomis.

Smagią Oninių šventę buvusioje mokykloje aplankė ilgametė šios mokyklos direktorė Danguolė Kederienė, gerumo vienas kitam palinkėjo jos pirmtakas Antanas Krūvelis. Dar vienas garbingas šventės svečias – Lietuvos žaliųjų sąjūdžio partijos pirmininkas Albinas Morkūnas, kurio pasakojimas apie partijos veiklą, įsikūrimo tikslus sudomino šalies ateitimi besirūpinančius žmones. Pieštuvėnų ir Varkalių kaimų bendruomenės nuo šiol bus užuguostiečių draugai ne tik šventėse, bet ir darbuose – su jais pasirašytos bendradarbiavimo sutartys dar labiau sutvirtino kaimynų ryšius. O klebonas Aurymas Tarasevičius, varduvių proga nuoširdžiai pasveikinęs Onas ir Joakimus, palinkėjo visiems vienybės ir gražaus bendravimo, mokėjimo išgirsti vienas kitą ir išklausyti, sugyventi vieniems su kitais taip, kad ir gausiai užderėjęs derlius, ir pilni aruodai būtų tik geras priedas prie darnos ir laimės kiekvienuose namuose.

O apie duoną, patį įprasčiausią ir patį svarbiausią daiktą kiekvienuose namuose, apie maistą, vadinamą šventu, lydintį mus nuo žmonijos lopšio laikų, minimą  maldose ir dainose, eilėmis kalba Užuguosčio kaimo bendruomenės atstovė Onutė Ročienė.

O mano tėviškėj dar duona kvepia.

Ji iškepta ant balos ajerų.

Ir mama, kuri tą duoną kepa.

Neša ją kaip turtą ant pavargusių delnų.

 

Ji prisako: “Duoną reik mylėti,

Ji šventa – ją gerbti privalai.

Ir prašyt duonelės neišeiti,

Nes be duonos bus tušti namai”.

 

————-

Ir tiesės vagos tartum duonos riekės,

Ir gulė glotniai čia šalia viena kitos.

O danguje pilku grumsteliu lėkęs,

Paukštelis mažas dar ilgai giedos.

 

Su saulės spinduliu į žemę krito grūdas

Kaip prakaito lašelis nuo kaktos.

Jis krito tam, kad žemėje pražūtų.

Tai čia yra tikra prasmė aukos.

 

Aukotis tam, kad želmeniu pavirstum,

Siūbuoti su rugiagėlėm kartu.

O kai ateis rugpjūtis, laikas kristi,

Sunokti varpomis šimtais grūdų.

 

 

Taip pat skaitykite

1 komentaras

  1. Renginio svečias

    Turiu pasakyti – tikrai gražus renginys buvo. Nors ir paprastai, bet neprastai!
    Uždarius Užuguosčio vidurinę mokyklą, šiame kaime turiningų ir prasmingų renginių jau nebevyksta. Tad noriu padėkoti Užuguosčio kaimo bendruomenės „Užuguostis“ žmonėms už tokį gražų renginį, už tą šventinę nuotaiką kurią jie padovanojo visiems į renginį atvykusiems 🙂 Ačiū Jums!!!