Šiandien Birštono sanatorija „Versmė“ – tai įstaiga, kurioje dirba aukščiausio lygio gydytojai, slaugytojai, sveikatinimo ir grožio procedūras profesionaliai atliekantys specialistai, pasakoja įstaigos direktorius Antanas Danys. Ir tai ne gyrimasis ar savęs aukštinimas, o pripažinimas to, ką pavyko pasiekti ne per kelias dienas ar mėnesius, o einant link tikslo metai po metų. Tikslas ambicingas, bet visiškai įmanomas – tai siekis tapti viena iš moderniausių regiono ar netgi šalies sanatorijų, nuolat tobulinti teikiamas paslaugas ir gerinti materialinę bazę, kad įstaiga atsirastų ant to paties laiptelio, kaip ir žymiausios mūsų didmiesčių bei didžiųjų kurortų sanatorijos ir SPA centrai. Direktorius pripažįsta, jog tam trukdo tik reikiamų lėšų stygius, nes jau dabar „Versmė“ pagal teikiamų klientams paslaugų kokybę yra gerokai ūgtelėjusi į viršų ir gali lygiuotis į lyderius. Iki šio rezultato kelias buvo nelengvas, kupinas sunkaus triūso ir išbandymų, kuriuos pavyko ir tebepavyksta įveikti.
Permainų metai
2003-aisiais metais ėmęs vadovauti sanatorijai, A. Danys pasakoja jau radęs besiveržiančią į modernumą įstaigą. Tai buvo pirmtako Antano Šato įdirbis, turėjęs didžiulę įtaką „Versmės“ ateičiai. 1997 – 2001 m. buvo virsmo laikotarpis šiai sanatorijai, kuomet permainas diktavo būtinybė išlikti. Iki tol beveik 30 metų gyvavusi įstaiga patyrė ir pakilimo, ir nuopuolių periodus. Kaip rodo Birštono muziejuje sukaupta medžiaga, 1968-aisiais pastatytame naujame pastate buvo įkurta tuometinė žemės ūkio darbuotojų mokymo bazė, o praėjus septyneriems metams ji tapo sanatorija žemdirbiams, o jos vadovas – vyriausiasis gydytojas Aleksandras Gorinas. Jam vadovaujant iki 1992-ųjų ir buvo suformuotas dabartinis sanatorijos pastatų kompleksas. Tačiau kaip tik tuo metu ir atėjo sunkūs laikai – šalis tapo nepriklausoma nuo suirusios Tarybų Sąjungos, kurios piliečiai buvo dažniausi „Versmės“ klientai. Keleri vėlesni metai buvo bandymo išlikti, kovos už išgyvenimą laikas, nes buvo panaikinta sveikatą grąžinanti sanatorijų rėmimo sistema, jau mažokai beatvykdavo pensininkų, kuriems ankstesnė valdžia buvo suteikusi daug privilegijų, labai ženkliai sumažėjo ligonių, kurių gydymą kompensavo lėšų stokojanti jauna valstybė. Kurį laiką įstaigą gelbėjo lenkai, tačiau užsidarius sienoms ir jų atvykdavo vis mažiau, o vakarų europiečiai apie „Versmę“ dar nebuvo net girdėję. Sanatorijai buvo būtina persiorientuoti į naująją sistemą, ir tą atliko jai vadovavęs A. Šatas. Jo pastangų dėka buvo gauta licencija reabilitacijos paslaugų teikimui, perkvalifikuoti darbuotojai, apmokėta už mokslą gydytojams reabilitologams. Tai buvo puikus postūmis veikti toliau ir siūlyti klientams iki tol dar negirdėtas, tuo metu ypač modernias sveikatinimo procedūras.
Nesėkmė neparklupdė
Kad ir koks puikus būtų specialistas, bet jis savo paslaugas turi teikti gražioje ir jaukioje aplinkoje, klientui turi būti pasiūlomos ne tik gydymo ar reabilitacijos, bet ir malonios buities sąlygos. Pradėjęs dirbti „Versmėje“, A. Danys tą puikiai suprato ir matė, nes tuo metu, 2003-iaisiais, gydyklos jau buvo gana prastos būklės, įrengimai seni ir vis gendantys, pastatai reikalaujantys didžiulio remonto. A. Danys prisimena, jog žiemą vieną korpusą turėdavo net uždaryti, nes nuo pat pastatymo jis buvo neremontuotas, gyventi jame nebuvo galima. Buvo aišku, jog norint toliau išgyventi stiprios konkurencijos sąlygomis, kad būtų galima pritraukti kuo daugiau klientų iš užsienio, būtinas visų pastatų kapitalinis remontas, įrengimų atnaujinimas. Išeitis iš padėties buvo ES parama, ėmusi plūsti į šalį. Buvo parengtas didžiulis projektas, kurio sąmatinė vertė – 18 milijonų litų, jį rengti padėjo savivaldybės, samdyti specialistai. Atrodė, jog sėkmė čia pat, bet tąkart ji paspruko nuo „Versmės“ – projektas buvo atmestas. Tai buvo labai stiprus smūgis, nuvylęs prie projekto dirbusius žmones, sustabdęs pradėtus kurti tolimesnės veiklos planus. Tačiau, pasak A. Danio, nebuvo kada glūdėti duobėje ir laukti geresnių laikų, reikėjo kažko imtis, nes iš karto po projekto nesėkmės buvo iškeltas sanatorijos privatizavimo klausimas, jis nuolat aštrėjo ir aktualėjo. Vis dėlto, „Versmės“ kolektyvui pavyko sukaupti jėgas, susitelkti ir išgyventi šį patį sunkiausią jų patirtyje periodą.
Gydyklų įrengimas
„Versmė“ nepasidavė, išliko ir sėkmingai gyvuoja toliau. Tą pavyko pasiekti sutelkus jėgas darbui sunkesnėmis sąlygomis, taupant ir viską skiriant renovacijos projektams. A. Danys džiaugiasi, jog savivaldybės administracija palaikė sanatorijos prašymus stabdyti privatizavimo procesus ir leisti tvarkyti kompleksą etapas po etapo. Buvo sukurtas naujas verslo planas, kuriame numatytos realios sanatorijos veiklos kryptys su blogiausių pasekmių scenarijais. Pirmasis pastatų renovacijos etapas – mažųjų gydyklų įrengimas, kad jos aptarnautų klientus tol, kol bus tvarkomos didžiosios. Gydymo ir sveikatinimo procesai, anot direktoriaus, jokiu būdu negali nutrūkti, nes išėjusį personalą sugrąžinti atgal būtų sunku, klientai taip pat nelauktų ir susirastų kitas įstaigas, kur jiems sudaromos palankesnės sąlygos. Iš karto po mažųjų gydyklų įkūrimo pirmajame sanatorijos korpuse, imtasi didžiųjų gydyklų rekonstrukcijos. Tai buvo didelių apimčių projektas, nes čia buvo itin susidėvėjęs vamzdynas, seni, dar tarybinių laikų mechanizmai, pasenusius, prastos išvaizdos ir būklės vonios ir kt. Tas metas, prisimena A. Danys, sanatorijos darbuotojams buvo itin sunkus, teko dirbti tik mažosios gydyklose, kurios veikė be pertraukų, personalas dirbo labai įtemptu krūviu. Tačiau visa tai buvo verta rezultato: antrajame korpuse pradėjusios veikti atnaujintos gydyklos su baseinu, pirtimis, voniomis, žiemos sodu ir patogiais bei dailiais kambariais apgyvendinimui buvo sanatorijos išsigelbėjimas, pinigų jos tolesnei veiklai generatorius. Juos nešė komerciniai klientai – sveikatinimo ir poilsio paslaugų norintys lietuviai, svečiai iš Rytų ir Vakarų Europos.
Dar vienas iššūkis
Palankūs klientų atsiliepimai – geriausias sanatorijos veiklos įvertinimas. Tai ir pati paveikiausia reklama, pritraukianti vis naujus, atvykti į Birštoną norinčius žmones. Tačiau dėl to reikia labai pasistengti sanatorijos personalui, turinčiam pateikti klientams visa, kas yra geriausia jų įstaigoje. Svarbiausia, pasak A. Danio, yra patogios gyvenimo sąlygos. Viskas turi būti po vienu stogu – ir procedūros, ir maitinimas ir apgyvendinimas, kad iš vonių išėjusiam žmogui nereikėtų keliauti per lauką į valgyklą, ar savo kambarį. Tą pavyko pasiekti sujungus administracinį korpusą su antruoju atnaujinta galerija. Kad klientams būtų kuo mažiau vaikščiojimo iš vieno korpuso į kitą dėl jiems paskirtų procedūrų, gydyklos paliktos veikti abejos, jose aptarnaujami ir komerciniai klientai, ir reabilitaciją` po ligų atliekantys pacientai. Visi šie darbai buvo labai svarbūs, bet laukė dar vienas, ypatingos reikšmės renovacijos etapas – pastatų apšildymas. Tarybinių laikų pietų kurorto tipinis projektas su erdviais, bet menkai apšildomais holais, plona stogo danga mūsų klimatui visiškai netiko. Tai buvo itin opi problema, nes kambariuose su senais langais ir vos ne kiauromis sienomis net ir šildant visu pajėgumu žiemą būdavo per šalta, tekdavo išdalinti į kambarius apie 30 – 40 elektrinių šildytuvų. Tokios gyvenimo sąlygos, žinoma, netenkino klientų, prastino ir sanatorijos reputaciją, ką bekalbėti apie dideles šildymui skiriamas išlaidas. Pasak direktoriaus, vien tik langų ir durų pakeitimas reikiamo efekto neduoda, būtina apšildyti ir sienas, pakeisti radiatorius, sumažinti vidaus erdves. tuo pačiu vertėjo atnaujinti ir fontaną, aplinką apie pastatus. Tai buvo dar vienas iššūkis sanatorijai, kurį ji puikiai atlaikė.
Sėkmė – dėka puikių darbuotojų
„Didžiausia padėka – sanatorijos darbuotojams, visam personalui, kuriam teko tikrai nelengvi išbandymai dirbti remonto sąlygomis,“, sako A. Danys. Galimybių kelti atlyginimus nebuvo, bet žmonės neišsilakstė, kantriai ir pasiaukojančiai dirbo, susitaikydami su sunkumais, nes pasitikėjo vadovu ir pritarė jo sprendimams. Direktorius džiaugiasi, kad sanatorijos užmojus palaikė ir kurorto savivaldybė, tikrai galėjusi nueiti lengviausiu keliu – parduoti sanatoriją, o gautus pinigus panaudoti miesto reikmėms. Žinoma, tokį pasitikėjimą pasiekti buvo nelengva – Tarybos nariams ir savivaldybės specialistams būdavo pateikiami visi būsimų pokyčių ekonominiai apskaičiavimai, kiekvieno, būtino atlikti darbo įrodymai. Džiugu, pasak A. Danio, kad pavyko įgyvendinti sumanymus, kad jau galima atsidėkoti sanatorijos darbuotojams, puikiai pasirodžiusiems išties nelengvais įstaigai laikais. Nors dar liko nemaži įsipareigojimai bankams, bet jau nuo kovo mėnesio pakelti atlyginimai medikams, netrukus, pritarus valdybai, jie turėtų kilti ir likusiai daliai darbuotojų. Tam irgi buvo pasiruošta, viską apsvarsčius ir apskaičiavus, įvertinus naujo konkurento – sanatorijos „Eglė“ – atsiradimą rinkoje. Tačiau viskas yra įmanoma, kai galima pasitikėti kiekvieno skyriaus vadovo, kiekvieno administracijos darbuotojo pareigingumu. Didžiausia atsakomybės našta tenka direktoriui, tačiau jis sako galintis ja pasidalinti ir su kitais, nors situaciją kontroliuoti tenka būtent jam. Svarbu tai, kad pavyko pasiekti, jog darbuotojai ne tik matytų problemas, bet ir jų sprendimo būdus, mokėtų juos pagrįsti įrodymais. O direktorius privalo išgirsti kiekvieną racionalų pasiūlymą ir jam pritarti, kartais vadovaudamasis ne tiek faktais, kiek šeštuoju jausmu, tik savo nuojauta, kuria taip pat reikia išmokti tikėti.
Sustoti negalima
Tik nuojauta ir savo paties įsitikinimu sunku būtų pagrįsti sprendimus dėl sanatorijos rekonstrukcijos, visur reikalingi skaičiai ir faktai. Tad nauji planai, kuriuos puoselėja A. Danys su valdybos nariais, jau taip pat įgauna konkretų pavidalą. Negalima sustoti ties tuo, kas pasiekta, gyvenimas skuba į priekį, koja kojon su juo suspėti gal ir neįmanoma, bet ir labai atsilikti nevalia – konkurencija tarp sanatorijų vis didėja, kiekviena jų vis randa kažką įdomaus ir gero, kuo gali patraukti klientų dėmesį. Todėl ir „Versmėje“ jau ruošiamasi vidinių patalpų pertvarkymui, santechnikos, baldų atnaujinimui, kabinetų įrangos keitimui. Tam ir vėl reikės didžiulių lėšų, kurių planuojama įsigyti parengus projektą ES paramai gauti. Netrukus ruošiamasi atidaryti detoksikacijos kliniką, o ateityje pateikti drąsų iššūkį architektų fantazijai – jie turės rasti būdą, kaip sujungti abu korpusus dengta galerija, kurioje veiktų meno parodos, kavinukės, biuvetėje lankytojus trauktų druskų garintuvas, jauki ir maloni aplinka. Taip žvelgti į sanatorijos ateitį direktorių skatina ne svajonės, o reali, teikianti tvirtą pagrindą perspektyvoms dabartis, nes „Versmė“ jau turi išsikovojusi geras pozicijas tarp šalies sanatorijų, turi ir savo klientus, kurie čia grįžta kasmet. Štai visai neseniai sanatorijos administracija maloniai nustebino klientus, kurie į „Versmę“ atvyko jau dvyliktąjį kartą. Už ištikimybę ir meilę Birštonui ir „Versmei“ jų laukė vertingos dovanos. Ir kitiems savo klientams sanatorija nuolat stengiasi sudaryti kuo palankesnes sąlygas atvykimui, paruošdama sezonines nuolaidas, pasiūlydama patrauklias akcijas, kuriomis ypač mielai naudojasi svečiai iš Vokietijos. Su čia veikiančia kelionių agentūra „Riedel reisen“ pavyko sudaryti patikimai funkcionuojančias sutartis, naudingas abiems pusėms, o taip pat ir į Birštoną atvykstantiems poilsiautojams.
Dėmesys kiekvienam svečiui
Kiekvieno, atvykusio į „Versmę“ žmogaus, laukia malonus ir paslaugus personalas, sveikatą stiprinančios reabilitacinės procedūros, puikų poilsį siūlančios gyvenimo sąlygos. Gražus, ramus, tiesiog idiliškas kurortas, jo apylinkės ir pati šalis daugeliui svečių būna nepažįstami, todėl pramogas organizuojanti Ala Narkeliūnienė pasiūlo žmonėms ekskursijas po miestą, išvykas į Vilnių ir Kauną, svečiams patinka ir smagios laisvalaikio programos – koncertai, šokių vakarai. Labai populiarios tarp klientų pažintinės kelionės po Birštoną, kur žmonės susipažįsta su miestu, turtinga jo istorija, atranda vietas pasivaikščiojimams ar aktyviam poilsiui. Be to, jų malonumui – pasiplaukiojimas Nemunu laivu „Justina“ su įvairiom pramogom, žvejyba. Direktorius įsitikinęs, jog klientų laisvalaikiui būtina pasiūlyti ir dar daugiau pramogų, deja, sanatorija to padaryti tikrai neįstengia. Kurorte turėtų būti dar vienas kultūros centras, siūlantis poilsiautojams pramoginius vakarus, koncertus, turiningas menines programas, prie kurių finansavimo mielai prisidėtų ir sanatorijos, suinteresuotos patenkinti visus klientų poreikius. Būtinas nuolatinis dėmesys kiekvienam kurorto svečiui, teigia A. Danys, ir tuo turi būti pasirūpinti ne tik sanatorijos, bet ir kitos čia veikiančios įstaigos.
Žingsnis po žingsnio – į tikslą
Darbas sanatorijoje yra toks įvairių rūpesčių sūkurys, į kurį pasineri visas, sako A. Danys. Tai ir veiklos strategijos rengimas, projektų kūrimas, darbo organizavimas, tai ir pokalbis su klientu, panorusiu kuo nors pasidžiaugti ar papriekaištauti. Tai gana nelengva našta, nenuslenkanti nuo pečių nei valandėlei, tačiau, anot direktoriaus, neįmanoma ir įsivaizduoti, kaip reikėtų gyventi rutinoje, be nuolat veikti skatinančių iššūkių, be įprastinių rūpesčių. Jie nepalieka jo net ir tada, kai atsiduoda pačiam maloniausiam savo pomėgiui – žvejybai. Tiesa, juokauja A. Danys, gal tuo karštligišku momentu, kai stengiesi į krantą ištraukti ilgai lauktą laimikį, gal tik tada trumpam visi rūpesčiai pranyksta, tačiau beregint ir sugrįžta. Vargina ne darbas, ne jo svarba ir kiekis, teigia direktorius, o ta sunki ir niekur nepaliekanti atsakomybės našta už kiekvieną sprendimą, už kiekvieną iš 200 darbuotojų, už kiekvieną svečią, įžengiantį į sanatoriją. Bet be šio darbo, be rūpesčių ir skubos, regis, nežinia, kuo ir reikėtų užpildyti atsiradusią tuštumą. Tiesa, vargu ar tokia tikimybė egzistuoja šio energija trykštančio žmogaus gyvenime, nes, atrodo, darbai ir reikalai susiranda jį patys – sėdėti ir laukti progų, į rankas nukrentančios sėkmės tikrai ne jam. Ir žmonės, jį supantys sanatorijoje, darbuotojai ir vadovai, yra užsikrėtę šiuo veiklumo ir naujų iššūkių virusu, neleidžiančiu ramiai sėdėti savo darbo vietoje, skatinančiu siekti vis geresnių rezultatų, žingsnis po žingsnio kantriai keliauti link užsibrėžto tikslo. Bet tik taip ir kuriamos gėrybės, kuriomis naudojasi į „Versmę“ atvykstantys žmonės, tik taip ir atgimė naujam gyvenimui sanatorija, dabar jau tvirtai ir užtikrintai žengianti pirmyn, vedama į priekį ambicingų ir kūrybingų čia dirbančių žmonių.
