Su S. Moravskiu – laike ir erdvėje. Dešimtoji kelionė

Jau dešimtąjį kartą birštoniečiai susirinko prisiminti žymųjį Nemajūnų krašto žmogų, mediką, keliautoją, talentingą rašytoją Stanislovą Moravskį, kurio kūriniai atvėrė tokią, regis, netolimą, bet mažai pažįstamą Lietuvą prieš du šimtus metų. Ustronės (Jundeliškių) dvaro paveldėtojas, pareigos tėvui ir jo palikimui skatinamas, didelę gyvenimo dalį praleido atokiame ir nuostabiai gražiame krašte, palikdamas neišdildomą pėdsaką apie savo turtingą dvasią kūriniuose, dar tik atrandamuose, dar tik ateinančiuose į dabartį. Neseniai atrastas, pamiltas ir vis tyrinėjamas S. Moravskio kūrybinis palikimas – kasmetinių susitikimų jo dvare priežastis, suburianti draugėn ir šio žymaus žmogaus kraštiečius, ir mokslo šviesuolius, kruopščiai besigilinančius į kūrėjo gyvenimą, mąstymą, ilgam pamirštus užrašus.

Liepos 21-ąją S. Moravskio atminimui skirtas susitikimas įvyko Nemajūnų bažnyčioje. Šio kaimo kapinaitėse rašytojas atgulė amžinam poilsiui, beveik dvidešimtmetį praleidęs gimtajame Ustronės dvare. Pasak hum. m.  dr. Redos Griškaitės, gimtinė S. Moravskiui tapo ir pareigos našta, ir skausmingų išgyvenimų vieta, ir kūrybines galias atvėręs akstinas. Ustronės dvaras, kurį jis taip mylėjo ir puoselėjo, tapo ypatinga vieta ir tiems, kas pažino šią daugiaklodę asmenybę prie dešimt metų. Tuomet įvyko pirmasis S. Moravskio kūrybos skaitymų vakaras, tapęs tradicija, tvirtai įsišaknijusia birštoniečių gyvenime. Tas pažinties dešimtmetis buvo tarsi kelionė į S. Moravskio gyvenimą, į 19-ojo amžiaus Lietuvą, į to meto žmonių būtį, mano hum. m. dr. Zita Medišauskienė. Šioje kelionėje vedliu buvo pats rašytojas, aštriu ir objektyviu žvilgsniu įsiskverbęs į tų dienų kasdienybę, iškėlęs prieš mūsų akis tokį aiškų ir detalų savo laikmečio paveikslą. Jo kūriniai  ne tik leido pamatyti panemunės kraštų gamtos grožį, pažinti čia gyvenusius žmones, bet ir išvysti patį rašytoją – vienatvei ir atsiskyrimui nuo pasaulio save pasmerkusį žmogų, išgyvenusį didžiulius dvasios skausmus, itin atidžiai stebėjusį patį save, ieškojusį ir eksperimentavusį, dažnai nusivildavusį savimi ir aplinkiniais, bet išlikusį šviesą skleidžiančia didžia asmenybe. Šio žmogaus sielos giluma patraukė ir mūsų kraštiečio rašytojo Vytauto Bubnio dėmesį, kuris, anot jo, pats gerai nesuvokdamas, kodėl, nuo pat pirmojo S. Moravskiui skirto vakaro Ustronėje, ėmė gilintis į jo gyvenimą ir kūrybą, rinko apie jį negausias, bet labai svarbias žinias. Šios žinios pasitarnavo naujos knygos „Širdimi regėti“ atsiradimui. Šalia kitų žymių mūsų krašto asmenybių, jis skaitytojams atveria ir S. Moravskio gyvenimo ir kūrybos slėpinius, taria savo žodį apie žmogų, taip ilgai glūdėjusį nežinomybėje, ir taip labai nusipelniusį būti plačiai žinomu. Visi knygoje apsigyvenę kūrėjai, yra portretiniai eskizai, ištrūkę iš rašytojo širdies, nes, tiki jis, pasaulį ir reikia visų pirma regėti ir priimti širdimi, o tik vėliau protu, o gal ir vienu, ir kitu iš karto, kad viskas, kas yra aplink mus, nušvistų ypatingoje, savo paties regėjimų sukurtoje šviesoje.

Šiek tiek kitoks, nei ankstesnieji, buvo šis S. Moravskio gerbėjų susitikimo vakaras. Ne tik dėl to, kad vyko Nemajūnuose, jaukioje ir šviesioje šio kaimo bažnytėlėje. Šiemet, liepos 22-ąją, sukako 210 metų, kai gimė ši nepelnytai ir ilgam pamiršta istorinė asmenybė, tai svarus jubiliejus, ypatinga diena, kurią reikia pradėti kitaip. Tądien bažnyčioje skambėjo nuostabūs solistų Giedrės Juknevičiūtės ir Arnoldo Aristido Beinario balsai, giliai įsiskverbę į sielas, kaip ir klebono J. Dalinevičiaus aukojamos šv. Mišios, už S. Moravskį, už jo turtingą dvasią, ir po mirties skleidžiančią nemarias vertybes gimtinės žmonių gyvenimuose. Daug kas tądien buvo kitaip, nei iki šiol, bet viena tradicija liko nepajudinta – S. Moravskio kūrybos skaitymai. Dr. R. Griškaitė dovanojo susirinkusiems ypatingą progą išgirsti tai, ką vaikystėje Nemajūnų krašte matė ir girdėjo S. Moravskis. Tai 1815 – 1826 metai, rašytojo tėvas Apolinaras Moravskis, iki smulkiausių detalių vaizduojama to krašto bajorų išvaizda, elgesys, šviesūs, malonūs atsiminimai apie neseniai pastatytą Nemajūnų bažnyčią ir skurdžiai gyvenantį kleboną. Viskas pateikta S. Moravskiui būdingu stiliumi, kai net menka smulkmena tampa verta skvarbaus jo žvilgsnio, kai ji tampa svarbiu liudininku šiandienos mokslo žmonėms. Tokia smulkmena – senasis Nemajūnų kaimo pavadinimas „Žvirgždai“, tapęs kalbininkų tyrimų ir diskusijų objektu, o S. Moravskio rašymo stilius – patikimiausiu įrodymu šiam faktui. Ir tai dar tik pradžia, tik vis tvirtėjantis žengimas į jo kūrybinio palikimo gelmes, kur slepiasi ir daugiau reikšmingų Nemajūnų kraštui, o ir Lietuvos istorijai faktų, dar daugiau vaizdžių detalių, padėsiančių nutraukti uždangą nuo tautinio atgimimo pradžią davusio amžiaus ir jo žmonių gyvenimo. Labai džiugu suvokti, jog tokie atradimai laukia visai netolimoje ateityje, nes S. Moravskio kūrybos tyrinėjimai tęsiasi, tęsiasi ir tradicija kasmet susitikti ir pasidalinti naujai atrastais turtais, taip ilgai laukusiais atidaus atradėjų žvilgsnio.