Nedidelis pulkelis žmonių, susibūrusių Jiezno miesto centre paminėti Valstybės dieną, pritraukė vis daugiau praeivių, vis daugiau jungėsi į bendrą giedančiųjų ratą tų, kuriuos į ūksmingą parką priviliojo smagiai skambančios dainos, nuoširdi linksmybė. Tradicija liepos 6-ąją 21 valandą suskambėti bendrai giesmei dar labai jauna ir trapi, bet atranda pasekėjų – tai miesto inteligentai, švietimo, kultūros darbuotojai, jaunieji šauliai, gimnazistai. Daugeliui gal ši idėja primena tarybinius laikus, kai tekdavo gausiose demonstracijose nešti vėliavas, skanduoti šūkius ir šypsotis, nes kiekvienas kitaip besielgiantis gali tapti valstybės priešu. Prievartos ir vergystės šiandien nėra, yra laisvė apsispręsti ir laisvė išlieti savo jausmus, kuriuos įpratome giliai paslėpti ir sunkiai atverti. Laisvės reikia mokytis, reikia mokyti ir meilės Tėvynei, pareigos jai. O tai tik laiko klausimas, tad reikia laukti ir kantriai rodyti pavyzdį, nes jis geriausias mokymo metodas, kokį tik yra išradusi žmonija.
