„… katės žingsneliais…“ … artėti prie „Saulės dievo?“
Iš tikrųjų atrodo, kad visos dešimt mūsų poetės Stefos Juršienės knygų parašytos „katės žingsneliais“ – toks švelnus, subtilus jų dizainas, tokios trapios minimalistinės jų iliustracijos, tokios pastelinės meninių vaizdų spalvos, tokios atsargios mintys, tokie drovūs jausmų pustoniai!..
Štai mūsų rankose – žalsva su žalesniais žolių šešėliais dešimtoji poezijos knygelė „Prakalbintoji upė“ (lengvai atpėjama pavadinimo metafora – tai pokalbis su gyvenimu arba apie gyvenimą).
Trumpa, poetiška anotacija nusako knygos esmę: „Akistatoje su gyvenimu išpažįstama meilė realybei ir svajonei, guodžiamasi mįslių jūron panirusio žmogaus išmintimi ir kantrybe, atsigrįžtant į būtą ir esamą patirtį, siekiama giliau įkvėpti šios nenuspėjamos Upės amžinatvės“.
Taigi panirkime ir mes į minčių ir spėlionių upę, atspindinčią didžiąją Gyvenimo Upę.
Kaip ir ankstesnės knygos, ir ši – dešimtoji turi keturis poetiškai įvardytus skyrius. Pirmasis – „Tas rugio žydėjimo vyksmas trapus“ (sonetai) – žada kvapnių atodūsių puokštę – ak, kaip tirpsta gyvenimo džiaugsmas!..
Pirmasis eilėraštis iš karto panardina į tą liūdną mūsų amžiaus būseną, kai esi tarp vakaro ir nakties, kai „juosta erdvės ir takai“, kai iries nesusivokdamas „į dar nebūtą kitą būtį“ ir vis spėlioji: „gal pats neįminta mįslė esi?!“ (p. 7).
Keista ir baugi būsena, kai jauti, kad „tavy tarytum versmėje giliai/ kažkas be garso atitrūksta“… Manyčiau, kad tik mes, poetės bendraamžiai, galime pajusti, kaip jaudinančiai giliai atskleista senatvės psichologija – atsisveikinimo su gyvenimu būsena!..
Ir antrasis eilėraštis poetiškais ir jau atpažįstamais iš kitų rinkinių įvaizdžiais tą graudesio nuotaiką gilina: „Viršūnėje klevo – geltona delčia./ O laikrodis vakarą tiksi <…> vien ieškai aplinkui daiktų pamirštų, / kažko begaliniai ilgiesi“ (p. 8). Poezija – tai ieškojimas to, ką išbarstei, kitur palikai; susigrąžinti būsenas – tai susigrąžinti gyvenimą. „Kurti – tai užmušti mirtį“ (kieno tai žodžiai?).
Pirmiausia – susigrąžinti „meilės vasarą“. „Ant lengvo sparno – gervės ar kregždės – /išskrido meilės vasara viliokė“. Už „meilės vasarą“ ne mažiau brangus ir jos ilgesys („Bus ilgesio gailaus pilni šilai“). Susigrąžinamos ir jausmų miniatiūros: „Griežlė… Stirnelė… Žiogas“ (p.9).
Randame šiuose „susigrąžinimo“ sonetuose ir kitose knygose pamėgtus įvaizdžius „lapą“ ir „žolę“, nučaižytus ledų, ir netikėtą dvasios giedrą, „kai sieloj lengva ir šviesu“ (p. 11).
Čia subanguoja ir susigrąžintas jūros peizažas su mįslingais „lūžtančiais jūržolių lieptais margais“ (p. 12).
Kraujažolės baltas žydėjimas, irgi kitose knygose pamėgtas įvaizdis, ateina ir į šiuos sonetus: „Patekėjęs kraujažolių ūkas/ baltuma pasiliejo ant lauko… /Ir krūtinėj kažkas atitrūko, / ką mylėjau už viską labiausiai“ (p. 13), – ir išreiškia kažkokią slaptingą patirtį.
Taip sonetuose tarsi surankiojamos visos „poetinės gėlės“ iš ankstesnių rinkinių „pievų‘ ir vėl pinamas vainikas – tarsi „mažoji išpažintis“?..
Trapumas peizažo ir jausmų – „voratinklių ažūrai, sidabru austi, / žolynuose žarijom blyksi paryčiais“ – vėl žavi skaitytoją, kaip ir prisipažinimai: „Mylėjau drugį, žalią žiogą, ugniažolės ir smilgos šviesą“ (p. 15). Ak, ir „erškėtis rausvai iškalbingas“ rikiuojasi į kartojamų įvaizdžių gretą ir moko: „Tik savo dygumą paslėpę, / pajaust ir mylėti galėsim!“ (p. 16).
Viso rinkinio „raktinį“ aforistinį eilėraštį „Prakalbintoji būvio žaismo upe“ norisi išmokti atmintinai ir kaip kasdieninę maldą kartoti: „Gyvenime, prakalbintoji upe, / Ramybę sielos nendrele pasupki!“ (p. 21).
Graudi senatvinė būsena, kai „jautiesi svečiu po būties dangumi“, kai „balškais sielvartingoj lapų liūty“ (p. 23)…
Bet štai skyriaus pabaigoje nuotaika tarsi giedrėja. Atsiremiama į kūrybą: „Kuriu savy pasaulį išgalvotą“ (p. 25). Visas šis sonetas nuaustas iš įvaizdžių, randamų sonetų vainike „Pūgos gėlė“ (2010 m.). Ir labai sudėtinga metafora išreiškiamas tikėjimas būties amžinumu, meno prasmingumu: „Ir garsinu lelijos baltą puotą/ pabudimu, kuris, tikiu, ateis“ (p. 29). „Vita brevis – ars longa“ (gyvenimas trumpas, bet menas amžinas) – gal tai norėta pasakyti šiuo sonetu?
O štai optimistiškiausias, visus liūdesio debesis nubraukiantis eilėraštis „Nekeikiu gyvenimo. Širdingai jį myliu“ deklaratyviai ragina mylėti „ir pragarus juodus“, ir „dangų mėlyną“: „Gyvenimo meilė – tai laimė tikriausia. /Savy užauginęs ją – neapsigausi!“ (p. 35).
Jau bandoma išeiti iš savojo „aš“ uždaro jausmų ir būsenų rato eilėraščiais, skirtais J. Marcinkevičiui, seimūnui J. Palioniui. Kaip nepaneigiama išmintis kartojamas išėjusiojo credo: „Padėti žmogui – pats didžiausias džiaugsmas“ (p. 37).
Antrasis skyrius „Lyg žarija po pelenais“ – lyg visai kita „poetinė žemė“ – atgaiva po sonetų mąslaus, aforistinio gaudesio, įmantrių metaforų raizginių.
Kūryba – gyvenimo prasmė ir džiaugsmas. Eilėraštį, „iš ilgesio šarmoto gimusį“, žadama „į knygą tarsi klevo lapą“ įsidėti ir juo „atsargiai taip ir tyliai, ir labai nedrąsiai“ „prie Esaties‘ prisiglausti. (Ak, ir vėl tas atsargus katės žingsnelis!) (p. 44).
Lyriniam „aš“ būtis – „tylioji meilės sietuva“. Joje telpa ir gimtinė, ir visa Lietuva – „lyg žarija po pelenais“. Jai šiame skyriuje skirti dainingi eilėraščiai: „Lyg dainoj – Lietuva“, „Neapėjus Lietuvos“, „Ašara Dievo“. Patriotiški, graudžios empatijos pilni eilėraščiai Birštonui, Šilavoto Davatkynui, Balninkams ir Prienų krašto žmonėms: Justinui Marcinkevičiui, Jonui Kazlauskui, Danutei Zieniūtei.
Nebanalūs, gilios prasmės pilni, proginiai eilėraščiai: „Vėlinių monologas“, „Didysis šventadienis“.
Šio skyriaus atsiminimų užsklanda galėtų būti posmas: „Visko būta, bet daugiausia – meilės/ žemiškam būvio pakeleiviui – /žmogui, augančiam rytojaus džiaugsmui“ (p. 58).
Poetei svarbu nuolat „sodinti saulės medį/ dieną juodą. /Kažką gražaus sukurti“. (p. 63).
„Dar ne vieną malonią vilionę/ tarsi burtą laimingą ištraukti“ (p. 64). Ir neužgesinti savyje atjautos žmogui, meilės gyvenimui: „Aš šaukiu į save/ Meilės dievą, /kad išlikčiau savim ligi galo!“ (p. 65).
Trečiasis skyrius pavadintas aforistiškai: „Ieškojimas laimės – tai laimė pati“. Tai filosofiniai pamąstymai apie žmogaus būties prasmę ir beprasmybę (eilėr. „Nei ilgai, nei trumpai“, „Prasilenkiant su laiku“, „Upės negrįžta“).
Tai mąslus įsižiūrėjimas į mikro pasaulio ženklų prasmingumą ir grožį („Toks pavasaris“, „Smilga ant bitelės tako“).
Šio skyriaus eilėraščiuose vėl atsiranda daugiau minorinių tonų – vienatvės, ilgesio, nuovargio, liūdesio gaidų („Bežiedė žolelė“, „Vien ilgesys“, „Į save panirus“, Drąsinu save“).
Graudi būsena, kai „Vienatvė vien spengia/ per dieną, per naktį“ (p. 74), kai „širdis apkartus <…> ir pats keistai pavargęs, /paklydęs savo noruos“ (p. 76), kai „nerimas su liūdesio akim/ vis atsitolinti negali“ (p. 81).
Šio skyriaus eilėraščiuose ypač žavi intymios pašnekesio intonacijos („Iliuzijos“, „Laimė – kaip nauja pradžia“), šilti kreipiniai į čia pat esantį adresatą – tokį pat senatve besikamuojantį ar besidžiaugiantį žmogų („Akimirkos pilnatvė“); pasiguodimai, atmiešti graudžiu humoru: „vaikštinėji žingsneliais katės, / kurių niekas išgirsti negalės./ Gal tavęs čia visai nebėra?“ (p. 83).
Ir kartūs, išminties kupini atsidūsėjimai: „Ieškojimas laimės – tai laimė pati. /Kol ieškai, savaime/ laimingas esi“ (p. 84). „Iliuzijom apgirtę,/ Gyvenimą mes žaidžiam!“ (p. 85).
Bet gražiausi šio skyriaus eilėraščiai – gamtos, o gal sielos peizažai: „Birželio saulė“, „Vasarai tolstant“, „Nenoriu iš vasaros išeiti“, „Rudenio dangui“, „Rudens išpažinimas“, „Žiemos žaisme“, „Balti laiškai“, „Prieš pūgą“, „Sniego rožės“. Šiuose eilėraščiuose – tarsi dvigubuose kadruose – matai įstabų gamtos grožį ir žmogaus nuotaikų portretą. Nuostabios gamtos personifikacijos – lyg gydančios sielą gamtos glamonės, lyg Dievo užuojauta žmogui, – kai saulė „prausia savo veidą skaistų/ mėlyna vėsos vilnim <…> nuo atverto žemės lango žvilgsnio neatplėšdama“ (p. 86); kai „šiaušia vėjas smilgoms plaukus/ po šermukšnių lietumi (p. 88); kai „nėra jau vasaros, nėra –/ tiktai ruduo ir dargana!/ Dar ilgesys – keistai svaigus, –/ lyg žemas gelmenų dangus“ (p. 89); kai „sniego pūgos sraujos/ kasnakt įtraukia į žaidimą mielą“ (p. 91); kai „pusnynu nusklendžia tyla/ su plunksna angelo plaukuos“ (p. 92)…
Paskutinis skyrius „Kur Saulės dievas basas vaikštinėja“ – tai tarsi visos simfonijos finalas, surenkantis visas išklaidytas gijas, suaudžiantis visus motyvus: „Susieina slėniai, / gilumos tarpeklių,/ upės šaltuonėlės/ vandenynan teka“ (p. 99)… Trokštamo suartėjimo, „dvasinio“ suėjimo, atrodo, tik žmonėms nelemta pasiekti. „Švilpiant laiko vėjams“, išpustoma širdžių šiluma, išdyla „priesaikų šventumas“. „Gyvenimą apsėmusi blausi delčia“ (p. 101).
Bet kodėl senatvėje pačiu graudžiausiu žvilgsniu atsigręžiama į vaikystę? Kodėl ji atrodo brangesnė net už jaunystę ir meilę? „Pasaulis tas vaikystės slėpiningas, / kurio esmės nevertinau, nesupratau <…> Jaučiu aš juo, klausausi ir matau“ (p. 114). Kiekviena net ir skurdžiausios vaikystės detalė senatvėje sužimba brangakmenio grožiu:
O kaip rausvėjo viržynėlių bruknės,
baltavo raisto viksvų kaspinai…
Genys tukseno aukštą šilo pušį,
karklyno slankai antrino strazdai! (p. 114).
„Iš ilgesio naujai išauga“ vaikystės jaukus, saugus, svajonėmis ir viltimis turtingiausias pasaulis. Filosofai sako, kad iš tikrųjų gyvename visavertį gyvenimą tiktai vaikystėje, kur esame tikri pasaulio karaliai, o visą likusį gyvenimą tik „komentuojam“ tai, ką patyrėme vaikystėje…
Ir dar! Kodėl senatvėje taip atsigręžiame į gamtą, į tą „tikrą saulę“, anot V. Mykolaičio – Putino, kurią „jaunystėj niekinom“, ieškodami kažko didesnio, tikresnio?..
Ir S. Juršienės „Prakalbintoji upė“ baigiama trijų eilėraščių ciklu „Alkakalnio minoras“, kuriame „pagarbinamas „Saulės dievas“, saugantis ir puoselėjantis kad ir kukliausią gyvybės apraišką: „Raizgių šakų ugniniuose vainikuos/ tavoji gyvastis raudoniu tviska“ (p. 117).
Plasta slaptinga nuojauta, kad tas „saulės dievas“, kuris „basas vaikštinėja, /į debesį pasiųsdamas ne grumstą, – /rausvėjančio erškėčio aitrų vaisių, /dar vieversio giesmės plonytę strėlę“ (p. 119), – ir lyrinio „aš“ gyvenimą suringuos ir paslėps „tuščiam žolyno žiede“…
Ir jokios reinkarnacijos, jokio prisikėlimo iš numirusių nebus, tik gyvenimas gamtoje – jos žiedų žydėjime, sėklų nokime, spindėjime mažytės gilės, turinčios „gyvą medžio širdį“ (p. 106).
Mąslūs, graudūs, bet stoiškai guodžiantys tie „Prakalbintosios upės“ – prakalbinto gyvenimo, (kuris tarsi „trapi ir trumpa esaties valanda!)/ tarsi smiltis laki: buvo – ir nebėra“ (p. 110) – eilėraščiai.
Ak, kaip jie reikalingi mums, autorės bendraamžiams. Mes laukiame kiekvienos naujos mūsų mylimos poetės knygos, tarsi „katės žingsneliais“ parašytos, giliai išmąstytos, nieko kategoriškai neteigiančios ir neneigiančios, neskelbiančios jokių politinių tiesų, tik puoselėjančios kuklų žmogiškumą, tik švelniai glostančios kiekvieno sugeltą širdį, tik vis atskleidžiančios pasaulio grožį tiek laikų kaitos panoramose, tiek mažutėse smilgos, bruknės, viksvos, „raustančios uogelės“ miniatiūrose, – kad tik nenorėtume išeiti į kažkokį tolimą Anapus, kad tik ramiai ramiai atsidūsėtume: mūsų gyvenimas čia, gamtoje, amžinas.
Ačiū už tą išmintį ir paguodą! Grožis ir gydo, ir guodžia. Tai Dievo užuojauta žmogui. Ją perduoda poetas.
A. Adamonienė