Sausio 12 dieną susirinkome pabūti kartu ir prisiminti dienas, neišdildomai įsirėžusias į atmintį. Seniūno Vaclovo Ramanausko ir pagalbininkų paruoštas laužas tikrai įspūdingas, rūpestingai paruošta aikštelė, kurioje susirinko geras pusšimtis gyventojų. Sausio 13-osios dienos dalyviams ir 76 laisvės kovotojams paminėti uždegamas laužas. Veiverių skausmo kalnelio paminkluose atsispindi magiškai šokantys ugnies liežuviai ir, tartum sudužę į daugybę mažų žiburėlių, pabyra po kalnelį ir pasklidę plentu ir laukais neša ugnies ir širdžių šilumą iki kito laužo, kur taip pat stovi būrys susirinkusių paminėti šią dieną…
Visi susirinkusieji žiūri į laužo liepsnas tylūs ir susikaupę. Tas laužas tarsi sujungia ir sušildo gyvuosius ir jau išėjusiuosius… Po tylos minutės prisimename keliones į sostinę. Dalytės Raslavičienės ir kitų susirinkusių atsiminimai tarsi nutrynė 25 metų laiko tarpą ir vėl buvome Vilniuje, drauge su tūkstančiais lietuvių, tomis šaltomis sausio dienomis stovinčių prie Parlamento ir televizijos bokšto, pasiryžusių paaukoti net savo gyvybes tik dėl vieno tikslo – LAISVĖS.
Kartu su moterų vokaliniu ansambliu dainavome visi. Kaip ir prieš ketvirtį amžiaus, skambančios dainos jungė ir šildė. Vaišindamiesi arbata nejautėme šalčio ir neskubėjome skirstytis. Visa Lietuva sušildyta atminimo laužais. Prie šios šilumos prisijungėme ir mes, Veiverių seniūnijos gyventojai.
Daiva Venslovienė
