Sovietai su Kalėdų šventimu taikstėsi iki 1950 m. Beje, iki tų metų dar ir LTSR himnu buvo „Tautiška giesmė“. Nuo 1950 m., atsiradus sovietiniam himnui, prasidėjo ir karingo ateizmo laikotarpis. Kalėdų dieną gimnazijose po pamokų buvo organizuojamos paskaitos apie „religijos opiumą“, religijos žalą socializmui ir t.t. Bet moksleiviai niekaip neišbūdavo iki tos lekcijos pabaigos, išsibėgiodavo. Skubėjo į namus, skubėjo į šventę.
Kūčios, Kalėdų eglutė mano, kaip ir daugelio tos kartos žmonių, atmintyje yra išlikę kaip savotiška pasaka, sielos fantazija. Šventės ilgai laukdavome. Bet Kalėdų Senelis į kaimą pirmiausiai atsiųsdavo daugiau kaip metro gylio pusnis, pūgos siautimą, lesyklėlę paukščiams.
Gruodžio 23-oji – diena prieš Kūčias mūsų šeimoje buvo didelių darbų diena. Dabar ją galima būtų pavadinti Pyragų kepimo diena. Mama kočiodavo tešlą ir iš jos didelėje krosnyje kepdavo kokius šešis didelius pyragus. Tai aguoniniai, su džemo įdaru ir be jokio įdaro pyragai. Po to ir mes, keturi vaikai, gaudavome darbo – pjaustydavome kūčiukų tešlą. Kūčiukų mama kepdavo daug, jų užtekdavo kokiai savaitei. O mes, vaikai, tuo metu ant virtuvės krosnies kampų išsikepdavom visokių formų tešlos paplotėlių.
Na, o vakarop Tėvelis patraukdavo nedidelio, bet gražaus ežerėlio Verbliūdo link. Iš šalia esančio miško, gavęs kolūkio eigulio leidimą, jis parnešdavo daugiau kaip pusantro metro aukščio eglutę. Parnešęs pakviesdavo mus į daržinę ir eglutę pristatydavo mums. O kvepėdavo ji mišku, vėju ir laukimu.
Išaušo gruodžio 24 dienos rytas. Visi kaip vienas keliamės, nes turim nuveikti daug darbų. Visi darbai mums, tris broliams ir vienai sesei, priklausomai nuo mūsų amžiaus, tinkamai paskirstyti. Vienam užpustytus kelius aplink sodybą ir į kelią nukasti, kitam – malkų iš lauko sandėliuko rogutėmis atvežti, trečiam runkelių karvės šėrimui pripjaustyti. Sesuo su mama griebiasi ruošti Kūčių patiekalus, o Tėvukas tvarkosi kluone ir tvarte, ruošia paklotus. Juk ir gyvulėliams Kūčios. O gyvulėlių ne tiek daug, bet ir nemažai. Štai, kampe prie gardo runkelius „tvarko“ jau prieauglio laukianti Juodmargė, mažesniame garde – ožka Ciba ir ožys Ragas, kuris savo tapatybę iš karto atskleidžia. Kitoje tvarto pusėje kriuksi Degloji. Kluone įsikūręs kolūkio arklys Bėris. Vištidėje yra apie 15 vištų. Iš šių dedeklių mama kasdien žiemos metu iki 4 kiaušinių parnešdavo. Kad gyvulėliai per Kūčias kalbasi jau seniai, mes, vaikai, žinojom, bet kad jų kalbos klausyti negalima, visuomet nusivildavom.
Malkų į namus privežęs gaunu atsakingą užduotį. Nuvykti į savo Liciškėnų kaimo kitą galą, pas bobutę, ir paraginti, kad bobutė ir teta Anelė ilgai neužtruktų ir vyktų pas mus į Kūčias (mamos tėvas jau buvo miręs, nebuvo gyvųjų tarpe ir tėvo tėvų). Prisnigtu kaimo keliu einu greitai, sutikdamas ir pasisveikindamas daug kaimo žmonių. Visi jie ruošiasi šventei. Štai, Kazelio Adelė grįžta iš miestelio šaldytos žuvies nusipirkus, kita, Banio Antano Adelė skuba į miestelį.
Na, štai ir Stelmokų šiaudais dengti namai, bet labai patrauklūs savo senove, suolais, durimis ir mažyčiais langeliais namai. Jie – kaip senojo kaimo istorinis ženklas. Šiek tiek pakilus aukštyn Alesiaus (gyventojo vardu pavadintas) kalnas. Iš čia ryškiai matosi Jiezno ir Stakliškių bažnyčios bokštai, o ir bobutės sodyba kaip ant delno. Čia pakeliui sutinku ir pasisveikinu Aleksiunį, senyvą žmogų, bet dėl kažkokios ligos medikų nupjauta nosimi. Gal dėl to šio žmogaus ir kalbą sunkiau suprasti. Jis pasveikino su Kalėdomis visą mūsų šeimyną, aš jam atsakiau tuo pačiu.
Bobutė su teta jau buvo šventiškai pasirėdžiusios, laukė manęs. Tik pasibučiavome ir drauge traukėme atgal.
Grįžus namo bobutė mus apdovanojo Uosyno lazdynų riešutų saujomis, o teta Anelė kiekvienam vaikui davė po kelius saldainius.
Kol moterys triūsė virtuvėje, tėvelis su visais keturiais vaikai užsiėmę eglutės puošimu. Tiesa, viską tvarkė šeimos galva kartu su vyresniu už mane septyneriais metais broliu. Mes trise tik siūlus žaisliukų užrišimui kirpome. Pirmiausiai buvo eglutės viršūnėje pritvirtinama žvaigždė ir pririšamas prie eglės kamieno Kalėdų Senelis. O žaisliukai tokie patrauklūs, kai kurie ne stikliniai. Štai, iš folijos pagaminti angelėliai, iš odos – karvytė, arkliukas, asiliukas, ėriukas, įvairūs nykštukai, kankorėžiai. Kieti žaisliukai irgi labai įdomūs: karieta, katinai, žibintai, mėnuliukai, saulytės, laputė, vilkas, žvaigždelės ir daugelis kitų. Eglutė dar buvo puošiama obuoliais ir kriaušytėmis, saldainiais, įvairiomis spalvoto popieriaus juostomis, pūkučiais, snaigėmis. Jau eglutė apvyniota ir elektros lempučių girliandomis.
Mama atneša baltą staltiesę, po ja padeda šieno ir uždengia stalą. Tėvas atneša lėkštelę su kalėdaičiais ir kryželį, kuriuos padeda stalo viduryje. Moterys atneša Kūčių valgius, kurių daugiau negu dvylika. Bobutė pakviečia maldai už šią naktį gimstantį. Tiksliau, tris maldas, kuriose aukštinamas ir gimęs Jėzus, ir Dievo motina, ir Šventoji Trejybė. Sukalbėjus maldas ir persižegnojus, bobutė paima kalėdaitį ir laužia nuo jo didesnį gabalėlį, o mes laužiam nuo jos tarpusavyje dalindamiesi. Bobutė pratardavo: „Mielieji, vėl sulaukėm Šv. Kalėdų, kad sulauktum ir sekančių“. Po to visi pasibučiuodavome. Tada atsisėsdavome į savo kėdes ir prasidėdavo valgių ragavimas. Pradėdavome nuo silkių mišrainės, kurių įvairių buvo net trys lėkštės. Po to sekdavo žuvis. Daugiausiai tai būdavo kepta menkė arba jūros lydeka. Mat, žvejų šeimoje nebuvo. Troškulį numalšiname kisieliumi arba įvairiomis sultimis. Padarome pertrauką ir mama išsitraukia dovanas. Vyresniajam broliui ir man mama numezgė vilnones kojines, jaunesniam broliui ir mažajai sesei – megztukus. Tėvui mama numezgė pirštines. Tėtis mamai nupirko medžiagą suknelei. Bobutė ir teta buvo apdovanotos skarelėmis. Mūsų vyresniosios tėvams įteikė vokelį, sakydamos, jog tai pasveikinimo atvirukas. Mes, vaikai, neuždirbdavome pinigų, tad mūsų dovanėlės buvo sveikinimo su Kalėdomis atvirukai, kuriuos patys pasigamindavome iš paišybos sąsiuvinio ir nuspalvindavome.
Atsimenu, kai dar buvau mažas pyplys, tai dovanas atnešdavo Kalėdų Senelis arba Kalėdų Diedukas. Vėliau paslapties šydas buvo nuimtas. Prie stalo nuoširdžiai bendravom, ypač mėgom klausytis bobutės pasakojimų apie Kalėdų papročius. Bobutė Uosyno miške turėjo pirtį, kur prieš Kūčias visa šeima ir mano mama išsimaudydavo, o tik tada sėsdavo prie šventinio stalo. Bobutė pasakojo ir apie partizanus, kurie pas ją užeidavo, įvairias jų dainas primindavo. Čia pat mama įspėdavo, kad apie tai mokykloje nekalbėtumėm, o kartais ir labai rimtu žvilgsniu pažiūrėdavo į savo mamą. Bobutė sielvartaudama papasakojo apie sunkią savo vaikystę. Mirus mamai, ją pakeitė pamotė, kuri podukros nemylėjo. Tėvas primindavo savo sunkią vaikystę, kai anksti mirus tėvui, jis šešerių metų ganė Kvintos dvaro karves. Tik vėliau, gerokai suaugę, supratom tėvų ir senelių žodžių potekstes. Turite tėvus, džiaukitės tuo, juos mylėkit ir gerbkit, ir, kiek galit, jiems padėkit. Nes ateis laikas, kai Jų neprisišauksit ir net sapnuose nesusapnuosit…
Tėvas – didysis mūsų šeimos Mičiūrinas, auginęs sode virš 70 obelų ir 20 kriaušių veislių, visuomet kviesdavo mus ragauti ant Kalėdų stalo blizgančius ir gundančius auksius, bogatyrius, Kaselio renetus, antaninius, kantinius ir žirninius obuolius. Su didžiausiu skanumėliu prie Kūčių stalo ragaudavome raugintus antaninius obuolius. Ankstyvosios bulvės ir obuoliai buvo mūsų šeimos kapitalas. Juos tėvas veždavo pardavinėti į Vilnių, o kartais į Leningradą. Dėl to nemaža šeima gyveno, pasistatė naujus trobesius, visi vaikai sugebėjo baigti Vilniaus universitetą. Tiesa, ir mes dirbome, ir tėvams daug padėdavome.
Na, o nuo Kūčių stalo jau perėjome prie kūčiukų aguonpienio. Tai fantastiškas patiekalas, kuris ir dabar traukia ne mažiau, kaip vaikystėje. Po jo dar pasėdėdavom, pasikalbėdavom, įsijungdavom televizorių. Nuo stalo valgių nenuimdavom, nes naktį turi ateiti mūsų giminės mirusiųjų sielos. Kai dar nėjome į mokyklą, tai dar gerokai pasivartydavome ant po stalu padėto šieno, kartais net užmigdavome. Bet dažnai mokyklinukams tėvai primindavo, kad rytoj reikės žingsniuoti į mokyklą. Rytiniu autobusu tėvai vyko į Kalėdų rytines mišias Jiezno bažnyčioje (Piemenėlių mišiose tėvai retai kada dalyvaudavo dėl autobuso reiso nebuvimo vėlyvu laiku), o mes – į mokyklą. Nors auklėtojai įspėdavo neatsinešti į mokyklą kūčiukų ir pyragų, bet mes juos atsinešdavome ir su klasės draugais pasivaišindavome. Ir dabar dėkingi auklėtojams ir mokytojams, kad tą dieną mūsų žinių netikrindavo, nebardavo. Jau tada supratom, kad ir jie Šventas Kalėdas švenčia, ir viską supranta. Senis Šaltis ir Naujametinė eglutė buvo svetimi, tarsi iš tundros išplaukę.
Neliko tų, kurie mums Kalėdų šventes dovanojo, liko nuoširdaus bendravimo, pasitikėjimo, dvasios skaidrumo prisiminimai. Juos pasakoji vaikams, bičiuliams. Visi sutariame. Tai buvo laikai, kai žmogiška meilė, gerumas, nuoširdi kaimynystė, bičiulystė ir nuoširdus bendravimas buvo svarbiausi dalykai. Pinigais ir prekėmis, net galingiausiomis technologijomis, dirbtiniais blizgučiais to nenupirksi.
Linksmų, nuoširdžių, dvasingų Kalėdų!
Istorikas Vytautas Kuzmickas