Prienų meno mokyklos mokiniai pratęsė pažintį su Šilavoto kraštu. Pernai jų vykdytas projektas kūrybinė – meninė stovykla „Keliauk, pažink, dalyvauk“ pranoko visus lūkesčius, tad šiemet nutarta jį ne tik pratęsti, bet ir praplėsti. Kaip pasakojo projekto vadovė mokytoja Reda Černiauskienė, apie stovyklos sėkmę akivaizdžiai byloja dalyvių skaičius – pernai jų buvo 35, o šiemet net 63. Pernykštės stovyklos dalyviai buvo mokyklos choras, kurio veiklos koncentravosi Ingavangio kaime. Šis etnokultūrinis renginys paliko labai malonų įspūdį ingavangiškiams, tik gerai apie jį atsiliepė mokiniai ir jų tėvai, prašydami ir kitą vasarą stovyklauti kaime, kur jų laukia gerosios tetukės. Tad šiemet užsimota daug plačiau – planuota projekto veiklą vykdyti penkiose Šilavoto krašto bendruomenėse, jose ir apsigyventi. Planus pakoregavo gyvenimas – dauguma bendruomenių namų šiais metais renovuojami, todėl stovyklautojai apsistojo Šilavoto pagrindinėje mokykloje. Čia erdvu ir jauku, o vaikai, pasak R. Černiauskienės, ne tik saugiai ir patogiai gyveno, bet ir mokėsi savarankiškumo – patys tvarkėsi buvimo vietą, gaminosi valgį.
Gyvendami Šilavoto krašte, stovyklautojai gilinosi į vietovės kultūrines tradicijas, tyrinėjo jos paveldą. Įdomi ir nelengva užduotis, kurią pateikė VU profesorius Kostas Algirdas Aleksynas, buvo dainų, užrašytų Šilavoto krašte 1909 metais, mokymasis. O jos itin unikalios ir specifinės, kaip teigia R. Černiauskienė. Tai ir ypatinga tarmė, ir tik Žemaitijoje bei Aukštaitijoje girdėtas dainavimas, labiau primenantis giedojimą. To išmokti labai sunku tiek mokiniams, tiek mokytojams, todėl į pagalbą atėjo Šilavoto laisvalaikio salės saviveiklininkės, vadovaujamos Saulės Blėdienės. Į kultūrinę veiklą įsitraukė ir šio krašto kaimo bendruomenės, kurios parengė menines retro programas bendram koncertui su meno mokyklos mokiniais. Pasak R. Černiauskienės, projektas yra labai naudingas visiems jo dalyviams: meno mokyklos mokiniams, susipažinusiems su įdomiu gimtinės kraštu, ir šilavotiškiams, gavusiems galimybę pasiklausyti profesionalios muzikos, atliekamos akordeonistų ir smuikininkų, bei choro dainų.
Kita itin sudominusi jaunuosius menininkus veikla – edukacinė. Tai sūrio, medaus, audimo ir žolynų kelias, kai mokiniai gali susipažinti su žmonėmis, mokančiais suspausti sūrį, su audėja, su bitininku ir vaistažolių augintoja. Susiskirstę į grupes, vaikai aplankė Piliakalnio bitininką Dabrišių, Šilavote ir Ingavangyje gardžius sūrius spaudžiančius žmones, ingavangiškę audėją Onutę Urbonavičienę bei Juodaraisčio kaime žolynus auginančią Snieguolę Arlauskienę. R. Černiauskienės manymu, šio veiklos labai patrauklios miesto vaikams, nes retas kuris jų yra matęs karvės melžimą ar avilio vidų, o audimas jiems yra jau visai nežinomas užsiėmimas. Pastaroji veikla ypač sudomino dizaino klasės mokinius, kurioje mokosi ne tik vaikai, bet ir suaugusios moterys. Nepamirštami įspūdžiai vaikų laukė ir žolynų augintojos sklype. S. Arlauskienė primygtinai prašė nevadinti jos žolininke – šiuo vardu gali vadintis daug daugiau išmanantys ir ilgai tuo užsiimantys žmonės. O ją tam paskatino gyvenimiška išmintis – kam pirkti parduotuvėse bekvapes arbatas, jei turi savo žemės ir pati gali jų užsiauginti? Tuo labiau, kad keturis vaikučius auginančiai mamai jų prisireikia daug ir dažnai. Todėl Snieguolės valdose stovyklautojai aptiko kelių rūšių čiobrelių, kvapniųjų mėtų, melisų ir pipirmėčių, ramunėlių ir pelynų… O šalia jų atsirado vietos ir prieskoniniams augalams, žemuogėms ir braškėms. Svečiai su malonumu apėjo gražiai žaliuojančias lysves, klausėsi žolynininkės (ne žolininkės) pasakojimų apie vaistažolių auginimą ir naudojimą, nemažai ir patys papasakojo – juk dabar daugelis žmonių domisi natūraliaisiais gydymosi būdais, daug apie juos sužino vieni iš kitų, iš specialistų ir, be abejo, iš televizijos bei interneto. Tačiau tai, ką meno mokyklos mokiniai galėjo patys pamatyti, paliesti ir paragauti – liks neužmirštama.
Būtent to ir tikimasi iš šio projekto, sako R. Černiauskienė. Norima, kad vaikai pasisemtų kuo daugiau įvairių žinių ir patirties, kad pabendrautų su kitaip gyvenančiais ir mąstančiais kaimo žmonėmis, kad tai, ką įgavo per šias kelias dienas, galėtų panaudoti ir kūrybinėje veikloje, ir savo gyvenime. Projekto organizatoriai dėkingi už pagalbą ir paramą savivaldybės administracijos direktoriui Algiui Marcinkevičiui, Šilavoto seniūnei Aušrai Kazlauskienei, o ypač – Ingavangio kaimo bendruomenei, svetingiems, maloniems ir rūpestingiems žmonėms, tapusiems mielais meno mokyklos bendruomenės bičiuliais. Jų dėka stovyklavimo dienos Šilavoto krašte buvo kupinos gražių įspūdžių ir smagių susitikimų, o įgyta patirtis bus sėkmingai naudojama tolesniuose projekto etapuose. O jį meno mokykla ruošiasi tęsti ir toliau, nes Prienų rajone yra ir daugiau savitų ir turtingų kultūrinėmis tradicijomis vietovių, kurias būtinai reikia aplankyti ir ištirti.
