Nuo senų laikų žinomas amatas – žvakių liejimas.
Gimus vaikeliui jam buvo išliejama žvakė, kurią uždegdavo per krikštynas. Su ta pačia žvake eidavo į šliūbą, tos pačios žvakelės liepsna palydėdavo Amžinybėn. Nors žvakė senovėje buvo nepakeičiamas šviesos šaltinis, šiuo amatu vertėsi nedaugelis. Ir tai greičiau buvo ne verslas, bet pomėgis. Žvakių liejikų buvo mažai, tačiau žvakės visada turėjo paklausą ir vertę. Gruodžio 12 d., artėjant Šv. Kalėdoms, Klebiškio kaimo bendruomenės „Klevas“ namuose vyko edukacinė žvakių liejimo popietė.
Edukacinio užsiėmimo metu bendruomenės narės Linos Klėgerienės dėka susirinkusieji sužinojo, kad žvakėms lieti buvo naudojamas bičių vaškas. Senovėje ištirpintą vašką reikėdavo statyti ant karštų bulvių ar burokų, kad nesustengtų. Šalia buvo pastatytas ratelio ratas, prie kurio pririšami „knatai“ ir tada jau vaškas pilamas ant kiekvieno iš jų. Apsukus ratą procedūra kartojama. Išliejus, apstengusią žvakę reikia išlyginti, kad būtų tiesi. L. Klėgerienei pamokant prie žvakių liejimo galėjo prisiliesti kiekvienas. Bendruomenės nariai liejo įvairių formų (angeliukų, Kalėdų Senelių) ir dydžių suvenyrines žvakutes. Popietės metu buvo išmokta ne tik žvakių liejimo amato paslapčių, bet ir patyrėme tikrą kūrybinį džiaugsmą.