Vilija Čiapaitė
Auginu namuose šuniuką. Nedidelis, bet labai linksmas, išdykęs ir myli visus, kurie geranoriškai nusiteikę. Tačiau prieš penkerius metus įvyko labai keista istorija, kuri ligšiolei neduoda ramybės. Taip knieti ja pasidalinti su skaitytojais, nes man ji vis dar, kaip sakoma, guli „ant širdies”.
Taigi, tuomet dirbau Prienų centre, pirmajame pastato aukšte. Vieną lietingą penktadienio popietę prie stiklinių durų atsibastė šuo. Kuomet ėjau iš darbo, jis nenoromis pasitraukė nuo kilimėlio, kuris buvo patiestas lauko pusėje prie durų. Aš šuneliui paaiškinau, jog einu namo ir man reikia kilimėlį įtraukti vidun. Pasitraukė, bet į mano akis jis žvelgė lyg klausdamas „Kodėl?”. Tuomet tegalėjau jam pasiūlyti vieną vienintelį sausainį, nes tiek teturėjau. O mano „draugelis” jį sušlamštė kaip mat, nes, turbūt, buvo išalkęs.
Kaip žinia, šeštadienį ir sekmadienį nedirbau. Tačiau mano linksmasis augintinis kaip tyčia pabėgo iš namų. Lakstau, šaukiu – nieko. Paėjėjau tolėliau ir matau, kad namų link bėga du šunys – vienas maniškis, o šalia… nepatikėsit, prie mano darbo buvęs „draugelis”. Bėgdami šunes, atrodė, tarpusavyje kalbasi. Maniškis tarsi sakė: „Varom pas mane, mano šeimininkė tave pašers, o gal dar namo priims”. Antrasis su perspektyva, kad priimsiu, laimingas trepeno šalia. Tačiau kieman grįžo tik maniškis. „Draugelis” nedrįso ateiti, matyt, ne vienas koja paspirdavo ar primušdavo.
Po kiek laiko tą patį šunelį mačiau ne vienoje miesto vietoje. Geranoriški žmonės jį šerdavo. Paskui sužinojau, jog jis pateko pas gerus šeimininkus. Tačiau man dažnai išnyra prisiminimuose šunelis, kurio akys kalbėjo kalba, kurią buvo galima suprasti.
Žvelgdama į savo linksmuolį dažnai pagalvoju, jog jam gerai, kai turi namus, šeimininkus, tačiau kiek beglobių ir išbadėjusių šunelių ieško sau pastogės ir namų. Juk nedori šeimininkai išveža juos, kaip nereikalingus baldus iš namų, ir paleidžia likimo valiai. O kiek jų iš bado nugaišta? Tiesiog visada reikėtų labai pasverti, ar tu galėsi į šeimą priimti naują jos narį, kuris nekalba, nemoka nudirbti darbų, tačiau už jūsų gerumą atsilygina uodegos vizginimu, švelniu snukelio bakstelėjimu ir ištikima meile.
