Gyvenimas – šulinio svirtis,
Girgžda semiant be saiko.
O gal jis – upė? Kurioje irtis
Reikia, kol irklai atlaiko.
(J. Palionis)
Gyvenimą įprasminame save pratęsdami vaiko, medžio, namo auginimu. Visą savo krašto, o kartu ir tautos istoriją pratęsiame, augindami žodį. Jį suguldome į knygos puslapius, tarsi pačių savęs išlikimą.
Žodis mums nupiešia gamtą, darbų ir įvykių procesus. Žodis įamžina žmogų, kuriantį savo paties ir sykiu savo krašto istoriją.
Gyvenimo nesurašysi. Jį galima atkartoti keliais subjektyvios ar objektyvios realybės faktais. Objektyvu šiandien tai, kad gyvųjų tarpe nebeliko žmogaus, tačiau tai ne faktas, kad jo pradėti, nuveikti darbai, jo sumanymai išėjo iš gyvenimo, išėjo iš istorijos.
Gyvenimo nesurašysi, tačiau užfiksuoti tai, kas jame šiandien gyva ir aktualu – labai svarbi kuriančio žmogaus pozicija.
J. Palionis buvo tas žmogus, kuris matė savo kraštą ir jo žmogų didelėmis, žydinčiomis ir mylinčiomis akimis. Jo akyse žydėjo jau įprasminti ir vos pradėti darbai. Jo toli matantis ir toli siekiantis žvilgsnis skubėjo surinkti į vieną didžiulį aruodą Prienų ir Birštono krašto, kuriam jis tris kadencijas atstovavo LR Seime, istoriją. Užfiksuoti kiekvieno kraštiečio indėlį į istorijos aruodą kūrybiniais ir kasdieniais darbais.
Žmogus J. Palioniui buvo tarsi ryškios šviesos žiburėlis viesulu besisukančioje istorijos kasdienybėje. Kiekvienas žmogus ir jo nuveiktas darbas, nueitas gyvenimo kelias, iš atokiausių Prienų ir Birštono kaimų ir miestelių surinktas, knygos puslapiuose surikiuotas, J.Palionio mąstymu, turi būti vertingiausias palikimas ateinančioms kartoms.
Surašyta istorija – žmogaus ir tautos išlikimas.
Vienas žmogus gali daug.
Svarbu, kad jis nori, moka ir sugeba pastebėti, atrasti, įkvėpti, padėti, suteikti galimybių, suburti vienminčius bendro siekio įgyvendinimui.
Steigėjo bei iniciatoriaus J. Palionio ir šių eilučių bei „Čia Nemunas vingiuoja“ autorės knygos puslapiuose – buvusio parlamentaro gimtojo Siponių krašto istorija. Ši knyga – dar vienas grūdas į tęstinio projekto apie gimtąjį kraštą aruodą.
Artojui, plūgu atriekus pirmąsias žemės vagas, maga suarti visą lauką. O atsigręžęs jis pamato, kokios ilgos ir tiesios jo rankomis atriektos žemės plutos, koks didelis ir dailus duonos auginimui paruoštas laukas…
Prie rašto tarsi prie žemės. Kuo daugiau ją lieti savo rankomis, tuo ji tau brangesnė tampa. Kuo daugiau žmogaus bei krašto istorijos sugula knygos atmintin, tuo daugiau norisi jos aprėpti. Idant kiekvienas takelis ir vieškelis, šulinio svirtis, nuo amžių naštos sulinkęs medis ar pavargėlės kaimo pirkios virstų atspindžiu ne vien buities, bet ir žmogaus būties įprasminimo.
Viską liečiančios, dirbančios, globojančios ir auginančios žmogaus rankos plunksna paliečia skaitytoją. Jo ir knygos kūrėjo dėka atsiranda ryšys, pažinimas, vertinimas.
Nebūtina gyventi atokioje gražiausia ir ilgiausia Nemuno kilpa apsuptoje Buktoje arba kitaip – Siponyse, esančiuose Birštono savivaldybėje, Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje.
Pakanka atsiversti knygos „Čia Nemunas vingiuoja“ pirmąjį puslapį ir pradėti gyventi su kiekviena šio krašto žmonių istorija.
Darbštus ir mylintis, atstumtas ir kenčiantis, šmaikštus ir išradingas, sumanus ir naivus, prietaringas ir kantrus, tačiau bet kuriuo atveju visa savo priederme giliai suaugęs su gimtąja žeme. Žeme, kurioje gilios tėvų ir protėvių pėdos tradicijose, buityje, amatuose. Toks Siponių krašto žmogus žvelgia į skaitytoją iš knygos puslapių.
Siponių kraštas, pirmiausia, turtingas darbščiais žmonėmis, kurie gyvena septyniuose kaimuose: Vaitiškėse, Šaltinėnuose, Siponyse, Zajuose, Martinonyse, Trakeliuose, Vanaguose. Siponyse 140 sodybų. Ir gausybė čia gyvenusių bei gyvenančių amatininkų: audėjų, siuvėjų, medžio pynėjų, verpėjų, šiaučių, kriaučių, račių, ratelninkų, stalių, kailiadirbių, kryždirbių ir medžio drožėjų, sielininkų, žvejų, muzikantų, liaudies dainorėlių, giesmininkų, tradicinės lietuviškų valgių virtuvės puoselėtojų, savamokslių muzikos instrumentų gamintojų, zakalionykų, malūnininkų, kalkių degėjų, varažbitnykų ir užkalbėtojų, graborių, linų ir duonos augintojų.
Per vakaru kvepiančias Panemunių pievas, per skaudžiomis netektimis paženklintus brolžudiško pokario prisiminimus, per kraičių skryniose į lino drobes įaustas liaudies dainų godas, per duona ir prakaitu kvepiantį rugių lauką… Ir kaimo vieškelį. Nesvarbu kokį – seną, duobėtą, su giliomis, purve įspaustomis vežimų provėžomis. Ar nauju rūbu pasirėdžiusį, saulėje tviskantį, bet vis tiek to paties dangaus lietumi skalbiamą, tos pačios saulės džiovinamą ir to paties krašto žmonių likimus rikiuojantį.
Knygos puslapiais prabėga laikas. Pro tuos pačius gyvenimo vartus ateina ir išeina žmogus. Pasilieka darbai. Pradėti, nebaigti prašosi jų tąsos.
Gerų darbų aruodas pilnėja. J. Palionio šeimos narių žmonos Julijos, dukters Editos ir sūnaus Andriaus dėka įkurtas Juozo Palionio Labdaros ir Paramos fondas garbingai tęsia pradėtus parlamentaro, kūrėjo, garbingo savo krašto piliečio, Žmogaus darbus. Leidykloje „Trys žvaigždutės“ vyksta paskutinieji knygos susitikimo su skaitytoju darbai. Knyga „Čia Nemunas vingiuoja“ bei jos autorė ir steigėjai jau kviečia visus knygos ir gimtojo krašto puoselėtojus į susitikimą su Siponių krašto istorija š.m. rugpjūčio 11d. Siponių dvare, esančiame Siponių kaime.
Žemė auga. Sykiu su ja auga žmogus, neprisirišdamas prie praeities, tačiau įprasmindamas ją ir nuolatos atsigręždamas:
– Ar liko pėdos tėviškės žemėje?..
V. Petkevičienė,
knygos „Čia Nemunas vingiuoja“ autorė
Nuotraukoje autorė V. Petkevičienė J. Palionio prisiminimo vakare Birštone pristato knygą „Čia Nemunas vingiuoja“.
