Žydai man ir mano dvylikos man žinomų kartų protėviams niekada nebuvo giminės, kaimynai ar bičiuliai. Nejaučiu jiems nei simpatijų, nei antipatijų. Ir dažnai baisiuosi jų dabartinės valstybės –Izraelio – vykdomu smurtu prieš palestiniečius, prisidengiant nacionalinio saugumo ir atsakomųjų priemonių prieš teroristus būtinumu. Nes kenčia visai nekalti gyventojai.
Gerbiu žydus kaip istoriškai verslią, neišsenkamo talento, didelio intelekto, gilaus santūrumo tautą. Tautą, kurios atstovai netriukšmauja ir nesivarto prisigėrę ant grindinio, gerbia savo moteris ir yra labai solidarūs.
Nacių sugalvotas ir inspiruotas holokaustas, kaip ir kitos ilgoje žmonijos istorijoje organizuotos nekaltų žmonių žudynės, gali būti vertinamos tik vienareikšmiškai – žudynės, prie kurių, jau nesant Lietuvos valstybės, prisidėjo ir virš pusės tūkstančio mūsų, lietuviškųjų, padugnių. Dar daugiau
mūsų tautos didžiūnų, nepabūgę nacių teroro, gelbėjo žydus. Išgelbėta buvo truputį daugiau kaip tūkstantis, o netekta beveik 200000 Lietuvos piliečių-žydų.
Jokiu būdu nereikia šią dieną mums pagal pono Zurofo komandą muštis į krūtinę, bet ir istorinių faktų nereikėtų neigti, kvailų ir nepagrįstų, tiesiog buitiniu antisemitizmu kvepiančių
argumentų išgalvoti ir pagrindinių žudikų, ir pačių uoliausių organizatorių (policijos vadų, valsčiaus viršaičių) pavardes bijoti įvardinti. Jie turėjo galimybę palikti savo pareigas, nedalyvauti nuo pat pirmųjų karo dienų užprogramuotose ir aiškiai nuspėjamose žudynėse. Jie labai siekė karjeros ir valdžios bet kokia kaina. Bet kokia kaina likti valdžioje, įsiteikti naujam atėjūnui. Žudikų ir žudynių organizatoriai negali naudotis tautos didvyrių statusu, net jeigu po karo jie buvo užsivilkę ir Lietuvos partizanų uniformas. Nekaltą kraują praliejęs, jokiu kitu jo nenusiplausi…
Gerbiame savo šalies pasaulio teisuolius, žavimės tais, kurie principingai atsisakė pakelti ginklą prieš buvusius okupuotos valstybės bendrapiliečius. „Lietuvos karininkui pakelti
ginklą prieš beginklį žmogų yra žema, šitaip neleidžia karininko garbė ir prestižas“, ‒ išdrįso ištarti Prienuose vykdytų žudynių organizatoriui kapitonui Šulcui Birštono žemės žmogus, karininkas Aleksas Žiūkas. Jis ir jo komandos nariai nesusitepė nekaltų žmonių krauju (Aleksas Žiūkas. Lemties verpetuose, V., 2015, p.219). Mūsų žemietis, Liciškėnų kaimo gyventojas, policininkas Aleksandras Kazlauskas, jausdamas, kad gali būti įtrauktas į Jiezno miestelio žydų žudynes, prieš mėnesį iki jų pasitraukė iš policijos gretų (LCVA, f.1436, ap.1, b.191, l.46). „Negalėjau būti ten, kur iš žmonių buvo tyčiojamasi, kur jie buvo verčiami maitintis žole, be jokių įrankių valyti dulkėtas gatves, tai matyti ir dalyvauti, man, buvusiam Lietuvos pasienio policijos karininkui, buvo nepriimtina“, ‒ praėjusio šimtmečio 7-ajame dešimtmetyje kalbėjo Aleksandras, kaimo žmonių vadintas Alesiumi.
Galima būtų išvardinti dešimtis atvejų, kai Stakliškių ir Jiezno krašto gyventojai atsisakinėjo pirkti pigiai parduodamą nužudytųjų žydų turtą, tuo išreikšdami nebylų protestą žydų žudynėms.
1941 m. rugpjūčio 26 dienos žudynės Prienuose
„1941 m. rugpjūčio 14 dienos rytą „partizanai“ (turima omenyje naciams tarnavę civiliai, turėję ginklus – V. K.) pradėjo bėgioti po Prienus ir varinėti, kad eitų žydai į kareivines ant darbų. Taip iš viso miestelio visi rinkosi į kareivines. Rugpjūčio 15 dieną visus tinkamus darbininkus rinko automašinomis, sunkvežimiais išvežė link Kauno. Toliau pradėjo rankioti žydus po apylinkes, miestelius: Balbieriškio, Butrimonių, Alytaus, Stakliškių, Birštono (čia gyveno dvi žydų šeimos –V. K.), Jiezno ir kt. ir varyti į Prienų kareivines žydų tautybės vyrus, moteris, senius ir vaikus ir ligonius; kitus atvarydavo naktimis. Visi sujudo rugpjūčio 26 dieną, kada išvarė žydus kasti duobes už kareivinių gyvulių kapuose, pušynėlyje. Kasė be galo dvi dideles duobes: vieną 4×20 m, kitą mažesnę 4 m x 10. Kokio gylio buvo tikrai, nežinau, tik gilios buvo, kalbėjo žmonės. Viso čia buvo sušaudyta 1100 žmonių (kitais duomenimis 1078 vyrai, moterys ir vaikai – V. K.).
1941 m. rugpjūčio 26 d. apie 11 val. Prienų mieste buvo apstotos visos gatvės policijos „partizanų“ ir kitokių pareigūnų, kur dar atvažiavo du dideli sunkvežimiai nuo Kauno gestapininkų su kaukolėmis prie kepurių. Tuojau atsivėrė vartai ir iš kareivinių išėjo pirma grupė nelaimingų žydų ir tarp jų vienas lietuvis Polius Antanas. Juos išrengę vienais baltiniais varė link gyvulių kapų. Dar ta grupė nebuvo nuvaryta į vietą, kai jau išvarė kitą grupę ta pačia kryptimi. Tuojaus pasigirdo kulkosvaidžių traškėjimas, antra grupė buvusi kelyje sugulė snt žemės, ar tai buvo įsakymas, ar jie patys sugulė, paaiškinti negaliu. Toliau kitos grupės ėjo mišrios: vyrai, moterys ir vaikai ir taip geso žmonių gyvybės iš eilės, be jokio pertrūkio, kol pabaigė žudyti visus. Tą dieną buvo labai gražus oras. Žmonės, ar tai iš nuovargio, ar tai iš baimės, ėjo kaip girti, svirduliuodami, sušilę link iš anksto jiems parengto tikslo.
Niekas nepasakys, kas dėjosi prie tos duobės, nes daugelį visai gyvų užkasė žemėmis ir kalkėmis. Tie patys žudikai, kurie buvo prie žudymo, pasakojo, kad viena žydė iš Stakliškių išlindo visa kalkėta iš po lavonų ir prašėsi, kad ją paliktų gyvą, „nes aš esu darbininkė, dirbau visą savo gyvenimą, tai dirbsiu ką liepsite“. Ją vietos gyventojas „partizanas“ Maslauskas Juozas nušovė trimis šūviais. Visas kapas siūbavo nuo dūstančiųjų nelaimingųjų, kilnojosi, rodos, veržte veržėsi išeiti į laisvę. Po viso šio kruvino akto dienos „didvyriai“ baliavojo, nes vokiečiai buvo atsivežę gėrimo. Mes buvom be galo nusigandę, nusiminę, nes tokių stebuklų nuo vokiečių nesitikėjome. Mes negalėjom prileisti, kad gali išžudyti mažus kūdikėlius, ligonius, nėščias moteris ir kitus niekam neprasikaltusius žmones.
Apie trečią – ketvirtą valandą dienos mums leido nueiti pažiūrėti prie duobių. Tada pylė kalkes ant viršaus. Dar drebėjo, kilnojosi nekurie kūnai, nes kalkės juos dusino. Žmonės buvo suversti be jokios tvarkos, kaip miške medžiai. Aš pažinau buvusią savo buto šeimininkę ir jos dukterį. Kacienė su dukterimi septynerių metų gulėjo viena prie kitos. Toliau nebeturėjau jėgų ir alpdama nusvirduliavau namo.
Už beraštę Brasokienę Oną pasirašo A. Brasokaitė. Prienai, 1945 m. vasario 10 d.“ (LMAB RS, f.159, b.46, l.20).
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
