Pusė tūkstančio ir dešimt metų – tiek laiko mūsų gimtasis Prienų miestas yra rašytiniuose šaltiniuose, bet archeologai, žinoma, prie jo amžiaus pridėtų tikrai dar ne vieną šimtmetį. Apie vietovės ir krašto senovę byloja ne tik kryžiuočių kronikose paminėti pavadinimai, apie tolimą praeitį kalba piliakalniais nusėti laukai, legendos apie Žvėrinčiaus miške medžiojusius didžiuosius kunigaikščius, giliai istorijoje užslėpta miesto vardo kilmė ir reikšmė. 510 metų – ilgas laikotarpis, kuriame sutelpa daugybė žmonių gyvenimų, dokumentuose užfiksuoti duomenys ir prieniečių džiaugsmai ir rūpesčiai. Gaila, tačiau – miestas senas, bet jo veidas naujas. Maža kas likę iš tolimosios praeities, neturime senamiesčio, tik kalvelė ant Nemuno kranto mena Butlerių pilies vietą, tik vienas kitas nuo tarpukario užsilikęs pastatėlis ir miesto dalių pavadinimai nukelia kelis dešimtmečius atgal į Prienų istoriją. Žinoma, apie prieniečius, šio krašto gyvenimą galime pasisemti daug įdomių žinių krašto muziejuje, tik ar viskas, kas buvome ir esame, sutelpa į jo turtingas ekspozicijas?
Sportinė šventės pradžia
Garbingą Prienų miesto gimtadienį rajono gyventojai ir svečiai paminėjo gegužės 26-ąją vykusioje dainų ir šokių šventėje „Tykiai tykiai Nemunėlis teka“. Mūsų gimtinė turtinga ne tik dainininkais ir šokėjais, mes esame garsūs ir savo sporto entuziastais, kurie nuo ankstaus ryto įsijungė į Laisvės Aikštėje vykusias krepšinio ir teniso varžybas, ištvermingiausieji save išbandė tradiciniame bėgime „Birštonas – Prienai“.
Jau vasarį Prienų krašto muziejuje buvo pradėta austi trispalvė juosta su kiekvieno, sveikinančio savo gimtinę jubiliejaus proga, palinkėjimais, į šią regimąją juostą šventėje dalyvavusieji sportininkai, dainininkai ir šokėjai įaudė po neapčiuopiamą, bet tokią nuostabią savo talento ir meilės Prienams gijelę. Juk Prienai – tai įvairūs pomėgiais, darbais ir pasiekimais žmonės, kurie miesto garbei skiria savo kasdienį triūsą, mokslą, pažymius, laimėjimus, išradimus ir, žinoma, Dievo duotus gabumus. Tuo mes galime didžiuotis ne tik švęsdami miesto jubiliejų, bet ir kaskart išgirsdami minint gėrį ir grožį gimtinei dovanojančius prieniečius. O tarp jų nemaža įvairių sporto šakų profesionalų bei mėgėjų, jau iškovojusių nemažai svarių pergalių ir dar tik kopiančių į pasiekimų aukštumas, sportuojančių vardan titulų ir smagiai leidžiančių laisvalaikį. Jų šurmulio Laisvės Aikštė buvo kupina iki pat šventės atidarymo.
Praeities atgarsiai Revuonos parke
Dainų ir šokių šventė kažkada buvo švenčiama Revuonos parke. Čia prasidėjo ir šios dienos kultūriniai renginiai – istorinėje miesto dalyje, jo pradžių pradžioje, kur stovėjo Butlerių pilis, kūrėsi miestelėnai, kur kažkada virte virė gyvenimas. Tarsi dovanodamos dalelę seniai praėjusių Prienų šlovės laikų, po parką vaikštinėjo dailios moterys, apsitaisiusios madingais tarpukario laikų drabužiais, o joms ir išvaizdiesiems „Vajauno“ šokėjams grojo orkestras. Kaip prisimena elegantiškosios ponios Gražina, Genutė ir Regina, Revuonos parke jų jaunystės metais vykdavo koncertai, šokių vakarai, jaunuoliai čia skirdavo pasimatymus. Tarybiniais laikais ši vieta ir toliau išliko lauko kultūrinių renginių centru, kur taip pat buvo rengiamos dainų ir šokių šventės. Bet miestas pasikeitęs neatpažįstamai. Genutės atmintyje išliko F. Martišiaus gatvėje buvęs brukas, kuriuo į atlaidus bažnyčioje dardėdavo vežimai, pratarškėdavo ir vienas kitas retenybe buvęs dviratis. Mažiausiai paliesta dabarties vėjų išliko bažnyčia bei šventorius, bet po 1953-iųjų gaisro miestas tarsi gimė iš naujo, per kelis dešimtmečius įgijęs dabartinį veidą. O 1930-aisiais Prienų valsčiuje virusio gyvenimo atgarsiai mus pasiekė iš krašto muziejuje susirinkusios Istorinės miesto tarybos posėdžio, netrukus užleidusio vietą dabartiniams rajono vadovams, sprendžiantiems šiandienos problemas – jie pasirašė bendradarbiavimo sutartis su svečiais iš Rusijos ir Lenkijos. Jų akivaizdoje muziejaus darbuotojos įteikė merui V. Bujanauskui rajono žmonių nuaustas jubiliejui skirtas juostas, kupinas meilės gimtinei ir pasididžiavimo ja.
Miesto garbė – jo žmonės
Praeities lobiai ir įvykiai pasiliko krašto muziejuje, o iš jo kiemo iškilmingoje eisenoje į miesto centrą žygiavo išdidi šiandiena – rajono valdžios, įvairių institucijų vadovai, kultūros, švietimo darbuotojai, saviveiklininkai, mokiniai. Juos į šventės vietą atvedė griausminga palyda, baikerių klubo „Raptorial MCC“ ratuotieji riteriai, kaip niekas kitas labiausiai atspindintys grįžimą iš ūkanotosios praeities į techniškąją dabartį. Miestas jubiliejų pasitiko turėdamas kuo pasidžiaugti – ne tiek išgražėjusiomis gatvėmis ir pastatais, kiek garbės aureolę jam kuriančiais žmonėmis. Šventės žiūrovų ir dalyvių akivaizdoje buvo pagerbti Prienų vardą plačiai išgarsinusieji „Rūdupio“ krepšininkai, jiems buvo skirti garsūs plojimai ir nuoširdūs padėkos žodžiai, kuriuose rajono gyventojų vardu išsakė meras V. Bujanauskas. Balsingieji dainoriai, nuo pačių mažiausiųjų iki vyriausiųjų, muzikantai ir šokėjai – tai dar viena graži gija į miesto garbės juostą, prie kurios grožio prisidėjo ir kaimynai iš Kauno, Alytaus, Varėnos ir Birštono, padovanoję žiūrovams skambias dainas ir vingrias melodijas.
O Prienai šiandien, prieniečių Genutės, Gražinos ir Reginos manymu, yra labai švarus, ramus ir žalumos kupinas miestas, po truputėlį augantis ir gražėjantis, o jame gera gyventi ir svečiuotis. Miesto šeimininkas seniūnas Algimantas Matulevičius sako, kad mieste yra daug gražių vietų, mėgiamų gyventojų ir jų svečių, bet pati gražiausia yra jo gimtinė – Paprienė. Labai patraukli ir turinti gerų ateities perspektyvų vieta yra Revuonos parkas, kurio panaudojimas kultūrinėms reikmėms yra labai svarbus ir reikalingas darbas.
Bet didžiausia vertybė yra žmonės, kuriems seniūnas palinkėjo aktyvaus dalyvavimo miesto gyvenime, optimizmo ir tikėjimo savo jėgomis. Tada miestas, sulaukęs pusės tūkstantmečio, prieniečių mylimas ir puoselėjimas, gyvuos ir klestės, o jo vardas bus gražiai minimas dar daugybę metų.
Laaaabai gražus straipsnis! Taip ir reikia mylėt savo kraštą. 🙂
Report