Iki šiol nėra pažvelgta į tarpukario technikos ir vietinės pramonės paveldo paminklus – malūnus bei su to laikotarpio vandens energija susijusias vietines elektros stotis.Vėliau paliesime lentpjūves ir plytines. Kreipiamės į krašto žmones, gal dar gyvi darbo tose įmonėse liudininkai, gal galite pasidalinti įdomiomis nuotraukomis – visi ieškokime dar išlikusių šių objektų pėdsakų. Jų nemažai būta tiek vienoje, tiek kitoje Nemuno pusėje. Ypač didelė ūkininkų paklausa grūdų malimui malūnuose. Pradėsime nuo dešiniosios Nemuno pusės.
Tarpukario Jiezno valsčius buvo garsus Juozo Mikailos vandens malūnu ir elektros stotimi Grikapėdyje, suteikusia elektros energiją ir Jiezno miesteliui. Šis savininkas taip pat turėjo motoru varomą malūną Jiezne. Trakų gatvėje buvo Hanos Markovičienės garinis malūnas. Pikelionių kaime, ant Verknės kranto, Antano Mickaus sklype Petras Žmuidzinavičius buvo įsirengęs vandens malūną. Taip pat ant Verknės kranto, Gripiškių kaime, veikė Kazio Steikūno, vėliau jo palikuonių vandens malūnas. Aštuonis dešimtmečius pragyvenę stakliškėnai dar atsimins jiezniečio prekybininko ir pramoninko Leizerio Markovičiaus ir Stakliškių verslininko Rubio Rabinavičiaus Stakliškėse buvusį motorinį malūną, prie kurio buvo įsikūrę lentpjūvė ir aliejaus spaudykla. 1939 m. Jiezno dvaro savininkas Stanislovas Kvinta vietoje vandens malūno Strazdiškėse dvaro teritorijoje, miestelyje prie ežero, įsirengė vandens malūną ir vietinę elektros stotį.
Hanos Markovičienės malūnas Jiezne
Kiekvienas, kuris įžengia į buvusios Pacų rūmų karietinės dabartinio savininko Vytauto Guso pastatą, turėtų žinoti, kad nuo 1909 m. čia vos ne pusę amžiaus veikė malūnas. Motorinį malūną 1909 m. šiame pastate įrengė dvaro globėjo teises turėjęs Mykolas Kvinta. 1913 m. jis kartu su Grikapėdžio vandens malūnu buvo parduotas Leizeriui Markovičiui. Kadangi šis turėjo ne vieną malūną ir lentpjūvę, tai šis malūnas pradėjo dirbti 1924 m. O 1928 m. L. Markovičius jį perleido savo žmonai Hanai. Malūne buvo „trys valcai (valcuoti – V. K.), dvi poros girnų, kruopoms dirbti mašina“ (LCVA, f.388, ap.2a, b.1042, p.7). Per metus buvo sumalama miltų per 100000 kg grūdų. Malūne dirbo du samdomi vyrai ir viena moteris. Kuras įvardijamas kaip „nafta, kurios gamybiniam procesui per metus buvo išnaudojama 10000 kg, kas tuo metu kainavo 3000 litų“. 1934 m. Markovičienė gavo Alytaus apskrities statybos komisijos sutikimą malūną iš motorinio perdirbti į garinį, pastatą paaukštinti. Šis malūnas jau malė 50000 kg grūdų. Iš jų buvo sumalama 40000 kg miltų ir nenurodytas kiekis kruopų. 1934 m. malūnas buvo paaukštintas ir vietoje gontų apdengtas čerpėmis (Ten pat). Jame jau dirbo tik du vyrai (Ten pat, p.16).
Malūnas veikė iki nacių okupacijos 1941 birželį, po karo ilgą laiką nebuvo naudojamas. Nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio šiame pastate veikė Kauno „Elektros“ variklių pervyniojimo cechas. Nepriklausomybės metais jį įsigijo Vytautas Gusas, kuris visa savo išmone ir meniniais sugebėjimais siekia atkurti Pacų karietinę, rengia nuosavą muziejų.
Tragiška Markovičių žūtis
Naciai ir jų pakalikų Norkaus ir Obelenio žydšaudžių komandos nužudė Markovičius. Leizeris buvo nužudytas 1941 m. rugpjūčio 16 d. Alytuje. Hana buvo nužudyta tų pačių metų rugjūčio paskutinėmis dienomis Strazdiškėse. Suradome archyvinius duomenis, kurie rodo, kad holokausto metu sėkmingai iš Jiezno pavyko pabėgti Markovičių dukrai Chajai. Po karo ji ištekėjo ir turėjo Liapenskienės pavardę. 1947 ir 1948 m. ji buvo atvykusi į Jiezną, kur tuometinėje Gorkio, dabar Žemaitės gatvėje turėtą namą pardavė Kirilienei ir Zajančkauskienei (KAA, f.R-212, ap.1, b.57, p.239). Kitą namą sovietai pasiliko sau, negražino. Tikėtina, kad Markovičių anūkai gyvena Vilniuje arba Izraelyje.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
