Manome, kad leidybinėje ir istorinės atminties veikloje reikėtų orientuotis ne į jau seniai žinomų istorinių tiesų ir faktų nuolatinį kartojimą ar į kai kurių asmenybių nuolatinį minėjimą. Toks dažnokai pasitaikantis štampas dažnai tiesiog parodo mūsų tingumą, „varnelių“ žymėjimą, o neretai ir intelekto bei profesinio išmanymo stygių. Tik Viešpats vertas kasmetinių švenčių, pagarbinimo mišparų, o tauta – jos savasties priminimo liepos 6-ąją, vasario 16-ąją ir kovo 11-ąją. Krašte gi vietoje to, kad būtų atskleistos dešimtys kitų svarbių ir mūsų kraštui nusipelniusių asmenybių ir su jomis supažindinta visuomenė, joms nusilenkta, organizuojamos panašios į mišparus mūsų kasmetinės kai kurių asmenybių pagarbinimo šventės, kur viskas iš anksto užprogramuota, net eilinės ašaros praliejimo momentas ar atodūsis. Ir net nepagalvojame, kad taip pagerbiamos asmenybės tuo metu lyg ir vartosi karstuose, nes jos savo gyvenimu ir kūryba visuomet buvo prieš garbinimus ir pašlovinimus, kvietė visuotiniam, plačiam krašto pažinimui pamažu nykstančių gentainių ir ateinančių kartų labui.
Keistai atrodo ir tai, kad dar kai kurie autoriai leidžia knygas, kuriose pateikiama dažnai sena, net skaitytojus klaidinanti informacija. Svarbiausia tokiam leidėjui sureikšminti savo pavardę ar institucijos pavadinimą. Manome, kad panašiai atsitiko su Jurgio Okso „Jiezno istorijos bruožų“ leidyba. Leidinyje pateiktos kai kurios jau pasenusios istorinės tiesos, kurios net nebuvo palydėtos tinkamais komentarais. Pacų, Butlerių ir daugelio kitų svarbių krašto asmenybių ir įvykių
istorinis tyrinėjimas reikalauja finansinės paramos naujų archyvinių dokumentų paieškai užsienio archyvuose bei skrupulingam vienus kitus metus užtruksiančiam su kraštu susijusių „Lietuvos Metrikos“ ar XVII – XVIII amžių Kauno žemės teismo aktų ir kitų dokumentų nagrinėjimui. Įrodymui, kad labai būtini nauji ieškojimai, pateikiame svarbų Lietuvos Metrikos dokumentą.
Vėžionys – pirmoji Pacų valda dabartiniame Jiezno krašte
Iki šiol buvo teigiama, kad LDK didikai Pacai su dabartiniu Jiezno kraštu susiję nuo 1633 metų, kada Steponas Pacas su žmona Ona Rudaminaite-Paciene Jiezno dvarą nupirko iš Mstislavlio vaivados Mikalojaus Kiškos. Su Jiezno dvaro žemėmis net 1556 metais jau buvo gerai susipažinęs Povilas Pacas, kada jis buvo Darsūniškio seniūnas, o Jiezno dvaras tuo metu mokėjo dešimtinę Darsūniškio bažnyčiai. Daugybė dar mums iki šiol nežinomų tiesų slypi mūsų nurodytuose, iki šiol dar nenagrinėtuose istoriniuose šaltiniuose:
„Apie Stepono Paco 4 valakų įsigijimą Prienų seniūnijoje,Vėžionių kaime
Žygimantas Trečiasis su Dievo malone Lenkijos karalius, Lietuvos didysis kunigaikštis, rusų, prūsų, mazoviečių, žemaičių, inflantų žemių valdovas, taip pat švedų, gotų ir venedų žemių paveldėtojas šiuo raštu supažindiname tuos, kuriems tai reikia žinoti. Mums pranešė LDK Raštininkas ir Referentas, Prienų seniūnas, kilmingasis Steponas Pacas, kad iš kilmingojo Kasparo Horvato ir jo žmonos Katerinos Užali Prienų seniūnijoje iki mirties nuosavybę įsigijo. Nuo mūsų pritarimą paminėtas asmuo gavo. O išsižadėjo teisės šioje seniūnijoje į keturius medžioklės valakus Vėžionyse taip pat paminėtas Horvatas, kuris jų atsisakė prieš kelis metus kaip gautus iš sutuoktinės, neturėdamas žinių, ar ji dar yra gyva. Kadangi niekas iš jų dėl šių keturių valakų nesikreipė, mes juos iš Prienų seniūnijos susigrąžiname ir skiriame šiuos keturis valakus Vėžionių kaime iki gyvos galvos kilmingajam Steponui Pacui, LDK Raštininkui ir Referentui ir jo žmonai kilmingajai Onai Rudaminaitei-Dusetiškei. Valdo tai jie abu bendrai ir iš to kyla pareiga tuos valakus paminėtoje seniūnijoje tinkamai prižiūrėti ir mūsų iždui iki savo gyvenimo pabaigos vykdyti prievoles. Tą raštą savo ranka pasirašau ir LDK antspaudu patvirtinu. Rašyta Varšuvoje Dievo 1628 metais liepos 24 dieną, mūsų viešpatavimo Lenkijos karalystėje 41-uose, o Švedijoje – 36 metuose.
Karalius Žygimantas LDK Raštininkas Kristupas Korvinas Gonsievskis“ (LVIA, f.1519, ap.5, b8 – Lietuvos Metrikos mikrofilma – kn.99, l.264a-265).
Šis Lenkijos karaliaus, LDK didžiojo kunigaikščio Žygimanto III Vazos dokumentas yra surašytas lenkų kalba, publikuojamas pirmąkart. Į jį dar nebuvo atkreipusi dėmesio ir žinoma Birštono ir jo apylinkių istorinės raidos tyrinėtoja, profesorė Raimonda Ragauskienė. Tokių svarbių šaltinių krašto istorijai – keli šimtai…
Vėžionys – pirmoji Pacų valda Jiezno krašte. Po 1635 m. LDK vicekancleriu tapusio Stepono Paco mirties 1640 m., po jo žmonos Onos, sūnaus Stanislovo mirties, 1643 m. tie keturi valakai vėl atiteko Prienų seniūnijai. Nuo XIX amžiaus pradžios iki 1861 metų Vėžionys priklausė Punios valstybiniam dvarui. Dar tektų priminti, kad XV – XVI amžiuje Vėžionys priklausė Punios seniūnijai. Nuo 1861 m. iki 1918 m. Vėžionys priklausė Jiezno cariniam valsčiui, o 1919-1928 m. laikotarpyje – Nemajūnų valsčiui. Nuo 1929 metų Vėžionys jau tvirtai susieti su Jiezno kraštu valsčiaus, rajono, o vėliau seniūnijos sudėtyje.Vėžionių katalikai nuo XV iki XVIII amžiaus pabaigos priklausė Punios parapijai, o nuo XVIII a. pabaigos iki šiol – Nemajūnų parapijai.
Pacų pėdsakai visame regione
Priminsime, kad Pacai susiję ne tik su Jieznu. Pacų istorinis palikimas labai svarbus visoje Prienų savivaldybėje. Juk nuo 1622 iki 1633 m. Prienų seniūniją valdė Steponas Pacas. Dar prieš seniūnijos valdymą Prienuose 1618 m. spalio 18 d. jam gimė dukra Zofija, o 1623 m., jau valdant seniūniją, ir jaunėlis sūnus, būsimasis vyskupas Mikalojus Steponas Pacas. 1633-1643 metais Prienų seniūniją valdė Stepono ir Onos Pacų sūnus Stanislovas Pacas (Pacowie. Materialy historyzno-geneologiczne uložone i wydane przez Jozefa Wolfa. Petersburg, 1885, s.81, 83.149-150.188). Turbūt, visus sudomins ir tas faktas, kad Vileikos seniūno Petro Paco ir kunigaikštytės Eufrozinos Oginskaitės dukra Benedikta Pacaitė 1760 m. ištekėjo už Prienų seniūno Mykolo Butlerio. Žmona kurį laiką, iki 1765 metų, valdė Prienų seniūniją ir Birštono girininkiją (Ten pat, p.286). 1688 metais Pacai konkuravo su Sapiegomis ir dėl Balbieriškio žemių. Ir tik tai, kad Balbieriškio valdos buvo labai praskolintos Kauno seniūnui, Jiezno dvaro valdytojui Mikalojui Andriui Pacui neapsimokėjo jų išpirkti. Jis savo giminės – kunigaikščių Holovčinskių – valdą perleido Benediktui Sapiegai (Ten pat, p.244).
Pacų įtaką liudija ir tai, kad 1618-1643 m. ir Birštonas priklausė Pacams, kad didysis valstybininkas Steponas Pacas su žmona Ona fundavo antrąją Birštono bažnyčią, o „1643 m. vasario 6 d. A. Pacienė Prienų bažnyčiai iš Prienų seniūnijos valdų užrašė Žideikonių kaimą su kitomis pievomis ir žemėmis Birštone, įpareigodama, kad Birštono bažnyčioje, seniau parapijinėje, paskui Prienų filijoje, kiekvieną sekmadienį ir per iškilmingas šventes būtų aukojamos šventos mišios“ (Raimonda Ragauskienė. Karališko Birštono praeitis. Istorinė raida iki XIX a., V., 2004, p.192.)
Pacai yra mūsų krašto, mūsų regiono istorinės atminties jungiančioji grandis. Manome, kad tai turėtų atsispindėti regiono muziejininkystėje, ekskursinėje veikloje, istorijos mokytojų įtaigiame žodyje.
Istorikas Vytautas Kuzmickas