Kalbos sargybinis
žodelis poetą mylintiems ir kalbos maldelė Justinui Marcinkevičiui
Justinas Marcinkevičius – tai mes patys su savo tėvais ir namais, su širdies virpuliu, pareinant gimtinės keliu, su senelio sodintais medžiais ir juose įkeltais inkilais, su visada laukiančiu Nemunu ir su tikėjimu, jog Tėvynė per amžius gyvens.
Justinas Marcinkevičius – tai mūsų Lietuva – geroji, gražioji, nemarioji ir vis nušvintanti nuo mūsų dainų ir širdžių šilumos.
Minime Tautos Poeto 85-metį. Ta proga laikraščiai išspausdins rašinių apie Justiną Marcinkevičių, televizijos parodys archyvinių įrašų. Sunku būtų rasti biblioteką, kuri neruoštų literatūros parodos ar vakaro šiai sukakčiai pažymėti. Nemuno krašto sūnus Justinas Marcinkevičius seniai yra visos Lietuvos Poetas ir yra mylimas. Tuo gal niekas ir neabejoja. Bet vis pagalvoju: ar mes neapakome ir neapkurtome iš tos didelės savo meilės, ar išgirdome, ką ir kaip Poetas kalbėjo pastaraisiais savo gyvenimo metais. Ne prieš dešimt, dvidešimt ar daugiau metų, o prieš palikdamas mus.
Neretai apgailestaujame ar net papriekaištaujame, kad šviesiausieji mūsų tautos žmonės neskuba į valdžią, ir kad jie tarsi paliko mus, pasitraukė ar atsitraukė. Nesunku įsivaizduoti, kiek partijų ar visuomeninių organizacijų norėjo, kad jų nariu ar net garbės pirmininku būtų Justinas Marcinkevičius. Nesuviliojo. Poetas pats pasirinko postą. Kalbos sargybinio. Bet ar tai pamatėme, ar neužsimerkėme prieš Justino Marcinkevičiaus parašus po peticijomis, rezoliucijomis, besirūpinančiomis mūsų kalbos išsaugojimu?
Mylime savo Poetą, bet sargybon su juo neskubame. Neišgirdome ir nevilties: „kur tu lendi į nesavą / kalbele kalbužyte kalbyte / puskalbe puskvaile tu“. O juk tai – iš mūsų Justino Marcinkevičiaus lūpų.
Poeto duona
Kalbos maldelė Justinui Marcinkevičiui
Ko labiausiai pasiilgsta mūsų žmonės, svečiose šalyse apsigyvenę? Duonos, – prisipažįsta ne vienas. Juodos, įprastos ir savos.
O poetas taria: „Kalbos kasdieninės/ duok man šiandien/ su žodžių pūga aplink galvą“.
Kaip duonos, tėvų ir protėvių kalbos, duok man šiandien ir visados – kad ir mano vaikai nestokotų, ir kad taip per amžių amžius. Neįmantrios – rupios, kasdienės. Sudiržusios rugių laukuos, svaiginančios, į dangų keliančios dainose sodžiaus gimtojo. Kalbos, vienintelės, duok man šiandien ir visados.
Genovaitė Mačiūtė
Laiškas keliaujančiam pro Nemajūnus
Jei plauksi Nemunu pro Punios šilą,
Pakrantėje matysi Nemajūnų kaimą.
Bažnyčios bokštai čia iškilę
Suteikia dvasiai dievišką palaimą.
Bažnyčia mūsų neogotikinė. Vienintelė.
Kitos tokios nerasi Lietuvoj.
O Nemajūnų kaimas – draustinis urbanistinis
Prie vingio Nemuno upės sraunios.
Mūs kapinaitės garsios kryžiais, žmonėmis:
Nonevičiui prie kapo gėlės budi.
Moravskio koplytėlė vidury.
Ir knygnešys Prakapas Jonas čia atgulęs.
Palaidotas kalnelyje Palionis Juozas,
Kurio darbai ir siekiai buvo dideli.
O atminty išlieka šio poeto žodžiai:
“Kur duoną kepa, aš ir vėl toje šaly”.
Užkopęs ant piliakalnio Pilalės pamatai –
Voratinkliai ražienomis nuplaukia,
Rudeninį rūbą apsivelka miškai,
Į pietus gervių pulkas traukia.
Šnarėdamas rugių vilnim nubėga vėjas.
Eini vaikystėj vaikščiotais takais.
Matai, kaip duoną kepdama mama žegnojas
Ir kryžium kepalą pažymi kaip senais laikais.
Savam krašte ir tvoros žydi.
Neveltui taip senoliai sako.
Gal daug kas krašto šito mums pavydi.
Atvyk pas mus jei dar neteko.
Ona Valerija Grybauskienė
