„Žeme, nepalik mūsų, mes esame tavo vaikai!”
A.Ambrasas
Griaustinis nuaidi, išsprogsta pumpuras ir ramybė sugrįžta į mano rūpesčių kaktą. Skundai pasilieka laukinių upokšnių srovėj. Į luotą susėdam. Blyksniai. Išsirito drugelis.
Dar saulei nekilus tirštoj tuštumoj absoliuti rūko, ūko, oro erdvė. Taip mano gentis Dievą vadino. Toj tirštumoj stoviu valanndą, dvi, o trečioje veriasi nauja pradžia. Palengvėle sekundėje ryškėja akmuo, krūmas, dirva, visa Nemuno žemė prie upės iki miškų horizontų.
Atsiveria tavo , žeme, likimas, kuris yra mano likimas. Ir kai pamatau, skaitau, kaip vaizduojama esi: Juodąja tetule, kurios rytas – raudonas vyras, diena – baltas vyras, naktis – juodas vyras, marškiniai – beržynas, plaukai – kviečių laukas, blakstienos – suarta dirva, prijuostė – gėlėta pieva, juosta – vaivorykštė, akys – ežerai.
Tą akimirką norėčiau būti drauge su L.Andriekumi, kuris rašė:
“Bet ar ne miela, ar ne graudu /Kad tavęs guosti paukščiai sugrįžo, /Nemuno žeme – žeme raudų, /Leisk apkabint tavąjį kryžių.”
Stoviu miškelyje, toj laukinėj erdvėj, dar saulės tik pusė. Paukščiai nutilo ir suklusau, kas nutiko? Saulė pakilo, paukščiai suriko: ir ulba, ir cypsi, tarška, treliuoja, kleketuoja, kukuoja. Į mano klausą įsirėžia saulės pašlovinimas, žemės gyvybė. Iš pirmosios palaimos upės tėkmė, vabaliukai, žiedadulkių sodai, garuoja rasa.
Svirpia žiogai pievoje. Garsus vabzdžių tyrinėtojas P.Fabras atsakė į klausimą, kodėl svirpia žiogai? Jie šlovina žemę.
Neviliok manęs į savo dykumas, kalnus, džiungles. Mano vienintelis taškas visatoje esi tu – žeme, Nemuno kilpoje, pipirmėčių kolonijoje. Ir kas tai per jausmas, kad tu verstum vienas kitu žavėtis , apdainuoti, ištarti, pasikeist iš kaulų dūlėsių, kardo kirčių skaudžių, kulkoms griaunant miestus ir pilis, po kurias šmirinėjo žiurkės, gerdamos kraują iš sulaužytų žmonių gyvenimų. Bet gi tuo pat metu vėl gimė šventasis ir nusidėjėlis. Ir man įdomu tik tiek, kiek iš tavo sakralios būties pasiimsiu suvokimus ir išmintį, jog iš tamsos šešėlių ir gaivalų pabaidytas žvėris raudonai nusidažo.
Tai kurgi reikės tada bėgti? Kuo reikės tave neštis, palikus šulinį ir molio krosnį? Tu tyli. Tyli ir gimdai, apvaisinta lietum. Štai dar: žydėdama šypsais! Todėl: -“ Atleisk, žeme, mes esame tavo vaikai“.(A.Ambrasas)
Rimantė Butkuvė
Iš gyvenimo giesmyno
(…vietoj autobiografijos)
Gimiau Dzūkijoas žemėje Trijų karalių dienoj, po Betliejaus žvaigžde… Dievas skyrė man dalią nešti mokslo žibintą, gyventi žmonijos ateities šviesia svajone. Nutiesė kelią, kad eičiau eičiau, nepasiklysčiau ir nesustočiau…, širdyje nokinčiau obuolį žalią, prisirpusį – jaunoms sieloms dovanočiau. Parodė: mišką, slėnį, kalvą, upę, ir jūrą, piliakalnį, pilkapį, Dievo šventovę, kad protėvių dvasios aidą, žydinčių sodų ir pievų aromatą parneščiau. Dangų apjuosė vaivorykštės juosta, auksu ataudė saulės vainiko geltonį, kad spalvas, šviesą ir tamsą pažinčiau, gėrį ir blogį, laisvę ir prievartą atskirčiau, nei akimirkos laiko veltui neeikvočiau.
Dovanojo gyvenimą: įdomų, aistringą, skausmingą, Pažadėtąją žemę, tėvus vaikus, anūkus, artimuosius, bičiulius, jų šviesą akių, meilę širdžių ir Kryžių (pagal mano pečius), kad neščiau į „kalną“…
Nuolankiai ir kantriai, oriai ir garbingai nešu savąjį kryžių, liudiju meilę žmonėms, gyvenu praeities aušromis, ateities viltimis, šaknimis įaugusi į gimtąją žemę, po dangiškos meilės šviesa. Tėvynės keliai išbraidyti, meilės laiškai parašyti juodoje lentoje ir ant popieriaus balto, prisirpusios meilės delnais.
Žavi vaikystė Motulės vygėje meiliai išsūpuota, jaunystė mokykloj rugsėjo aušromis išdainuota. Metų branda – palaukėje noksta auksinėmis varpomis, žydi mėlynaisiais linais. Pasaulis – stebuklas! Gyvybė – Dievui priklauso. Mes – jo vaikai neatstumtieji. Mes – išrinktieji: Žemės gėlieji šaltiniai, gyvybės meilės daigai. Aš ne gležnoji smilgelė prie mindomo tako: kas užmins, nulenks, išraus ar nuskins! Ženk bent vieną neatsargų žingsnelį – manęs neatpažinsi: stiprus, lankstus stiebelis atsilaikys, atsities ir vėlei pakils… Darnioj smilgelių – bočelių bendrijoj siūbuoju, siūruoju prieš vėją, pavėjui, sausrų ir lietaus, pavėsių, audrų nebijau, šalnos skaudžiai „nekanda“, šiaurys nebaugina (gyvenime buvo laikų, negandų skaudesnių – nepalūžau, ištvėriau…) Net žiemiškos pūgos ir vėjas klastūnas nuklydo piečiau… Stebiuosi. Gėriuosi. Džiaugiuosi. Tikiu ir viliuosi. Brandinu amžinąsias sielos vertybes. Jų neišpustė žvarbus šaltas vėjas ledinis, neužgožė laiko tėkmė ir metų našta. Saugau dvasios laisvę, širdies taurumą ir sąžinę doro žmogaus. Sąžinė budi, tikrina, klausia: iš kur ta stiprybė, dvasios galia, begalinis ryžtas smilgelės-žmogaus? Atsakau:esu Dievo tarnaitė, kančios ir vargo našlaitė. Pasitikėkit, atviraukit – neišduosiu, užjausiu, padėsiu, paguosiu…(žinau). Savo didelę meilę ir gyvenimo patirtį – Jums dovanoju. Su jaunu, senu, silpnesniu dalinuosi mokslo žinių duona šventa. Aukštinu dvasią žmogaus, myliu gimtą kraštą beribį, tikiu šviesiomis viltimis ir didybe žmogaus.
Mūsų karta statėme dvasioje Laisvės rūmus, kad juose sutilptų protėvių žemė, gimtoji kalba, tikėjimas, meilė, tiesa… Didžiuojuosi: Laisvės vėliavą pergalingai iškėlėm, Baltijos kelią rankų grandine apkabinom, jaunų ąžuolų girias pasodinom… Širdis – jau rami, laisve alsuoja dvasia.
Einu…sustot negaliu. Teku siauru upeliu per gimtąją žemę. Kol šaukia toliai – plukdau „popierinius laivelius“… Juos pagauna į glėbį Nemunas – tėvas galiūnas, purslais pakylėja į saulę, akis išbučiuoja… Lemtis sujungia mūsų kelius… Amžių metus veriu lyg perlų karolius ant siūlo lininio…. Juos branginu ir tausoju, išbarstyt negaliu. Saugau dvasios lobių raštuotoj skrynelėj, gyvenimo Odės giesmyne. Su amžina meile Kūrėjui, Tėvams, artimiesiems, Tėvynei ir Žmogui – aš AČIŪ tariu! Tikiu: dvasioje teka amžinosios gyvybės šaltinis. Iš jo pati atsigėriau ir šias versmes kitiems dalinu. Didžiuojuosi ir garsinu visuomenine „Bočių“ bendrijos veikla, skambiomis dainomis, poetiniu žodžiu Prienų ir Birštono kraštą, Lietuvos vardą, jos žmones ir darbus.
Palaimą, dvasios ramybę iškilmingoj giesmėj ir maldoj, tarnavime Dievui, bendruomenei, Žmogui randu…
Aldona Milda Valatkienė
Laiškas gimtinei
Gimtinės žeme, tavo giesmės tylios
Ramina mano sielą it kodylas…
Niekuomet tau nerašiau. Tai, ko gero, pirmas, vienintelis ir paskutinis mano laiškas. Noriu Tavęs atsiprašyti, kad vis rečiau aplankau Tave. Užtat sapnuose matau kasnakt: vaikystės žemuogių pieveles, mokyklinio gyvenimo nuotrupas, jaunystę, kuri jau seniai nuskandino mano svajones, likusias už neištartų žodžių, už brangių veidų, dabar jau išbrauktas iš būtiniausių daiktų sąrašo. Susitinku su Tavimi pasidalinti sugrįžimo į praeitį, į savo širdį džiaugsmu; pasitikrinti jaunystės ilgesio trauką; pasivaikščioti prisiminimų takeliais.
Prie gimtinės vartelių, ant šilto tėviškės namų slenksčio Tu visada atrasdavai gerą žodį kiekvienam prakalbintam, šypsnį – liūdinčiam, kąsnelį elgetai. Gyvenimas kuklioje tėviškės trobelėje buvo gražus savo paprastumu. Seneliai, tėvai ir vaikai – visi čia paisė dešimties Dievo įsakymų ir iš paskutiniųjų jų laikėsi. Gimtinės kieme būdavo gaminami kryžiai, kurie papuošdavo Lietuvos palaukes, sodybas ir kapines. Per tėviškės laukus nudardėjo sunkūs istorijos vežimo ratai. O man užtekdavo paprasčiausių dalykų: saulėto rytmečio, artimo žmogaus šypsenos, pačių skaniausių mamos kepamų blynų, batų, dienos kelionę baigusių ant tvoros. Paprastame mūsų pasaulyje buvo geriama arbata, buvo grybaujama, buvo sėjami javai, buvo rašomos eilės.
Mintyse aš vis apsilankau šiose vietose, kur man būdavo taip gera ir lengva, kur ant Verknės kranto verkdavo mano akordeonas, kur ir dabar atsigauna siela ir sudrėksta akys.
Tėviške… Tu buvai, esi ir liksi tvarstis ant mano sielos žaizdų. Šalia tekanti upės kilpa užsiveržia, ir kraujas nelaša, ir žaizdos gyja… Šiandien širdimi aš siunčiu maldos melodiją gimtosios upės bangoms, ir šiltą žodį akimirkai, sutikus kaimyną.
Tu, gimtine, nuo vaikystės man stengdavaisi priminti tuos dalykus, į kuriuos aš pamiršdavau pažiūrėti: į Dievą, į meilę. Tu norėdavai, kad nebūtų alkanų, kad kiekvienas, peržengęs Tavo slenkstį, jaustųsi laukiamas, reikalingas ir mylimas. Gerai prisimenu, kad mūsų troboje meilės visada būdavo daugiau nei daiktų, Dievo būdavo daugiau nei duonos, o mintyse – rūpesčių daugiau nei nusiskundimų.
Tu mus džiugindavai megztomis pirštinėmis ir naminiu pyragu. Tvirčiausia mūsų valiuta būdavo – kūčiukai. O didžiausia dovana – apsikeitimas bučiniais. Čia aš išmokau, kaip nereikia švaistyti gyvenimo ir ypač jaunystės dienų. Tėčio rankomis užsėtas būdavo kiekvienas laukas, o suaugusiems vaikams jis sakydavo: “Galvok, ką šneki, nes bus sarmata, kai parvažiuosi į savo kaimą.”
Ačiū Tau, gimtine, kad saugojai mane nuo bet kokio žingsnio į klaidą, kad išmokei mane mylėti savo tėvus, rūpintis savo vaikais, didžiuotis trispalve, kad pro atleidimo vartus atvėrei duris į gyvenimą.
Tėviške, rašau tau šį laišką ir norisi sušukti : “Ei, žmogau, ar tu dar sugebi įžvelgti Dievo tvertą pasaulį tėviškės laukuose, kur kvepia grumstas, želia žolė, kyla paukštis? Kai per 25 nepriklausomos Lietuvos metus tau atsirado galimybė pasiklysti laisvėje ir pamatyti pasaulį kitaip: darbas, verslas, pinigai, butas, “leksusas”, dizainerių sukurtos snaigės. Tai žinok, kad visa tai – netikra ir nesvarbu, kad to iš viso nėra. Yra tik gimtosios žemės grumstas, nemokamo sniego patalai, paukštis, vėjas, Dievas, siela… Tik šie dalykai, į kuriuos pamirštame pažiūrėti, yra tikri. Visa kita, ką sukūrėme patys, nėra pasaulis. Tai – tik iliuzija. Ir ji mums ne padeda, o trukdo gyventi. Sustabdyti tai sunku, bet stabdykime.
Įpratę švęsti Kalėdas be kūdikėlio, padarykite viską, kad angelai, mintantys gerumo duona, nenumirtų badu. Žmogau, ar tau dėl to nebaisu? Man baisiausia, kad be viso to mums jau seniai nėra baisu.”
Deja, tėviškės laukų tyloje nesulaukiau atsiliepiančiojo balso…
Birutė Pivoriūtė
Laiškas – Žmogui
Rajono savivaldybės Tarybos iniciatyva, 2015 – ieji metai skiriami Poeto Just. Marcinkevičiaus atminimui įprasminti. Taigi šį savo samprotavimą ar laišką Žmogui pradėsiu nuo Just. Marcinkevičiaus nuostabiai paprasto, bet nepaprastai gilaus, prasmingo pasakymo : „O kas gi tu esi Tėvyne, jei ne mes… Gimtinė tai sekmadienis, tai balta staltiesė gryčioj ant stalo – šičia buvo dalintasi duona.“
Taigi, Tėvynė tai mes, Lietuvos žmonės. Be mūsų Lietuva, Tėvynė, Gimtinė ar Tėviškė yra tik negyvos nieko nereiškiančios sąvokos. Todėl, kam mes berašytume laišką: Tėvynei, Gimtinei ar Žmogui – visais atvejais laiškas bus skirtas tik Žmogui.
Štai, skaitau: „Prienų savivaldybės Taryba priėmė sprendimą siūlyti Vyriausybei panaikinti šių Prienų rajono savivaldybės kaimo gyvenamųjų vietovių panaikinimui.“ Siūloma: Balbieriškio, Jiezno, N. Ūtos, Pakuonio, Stakliškių, Šilavoto ir Veiverių seniūnijose panaikinti net 21-erio kaimo pavadinimus. Tame tarpe ir mano gimtojo Degimų kaimo esančio Veiverių seniūnijoje. Kodėl nebelieka ar nebeliks šių kaimų net pavadinimų, kodėl jie išnyks iš Lietuvos administracinio žemėlapio? Atsakymas, atrodo, aiškus ir paprastas – tuose kaimuose ar viensėdijose nebeliko „mūsų.“ Ten jau niekas nei gimsta, nei miršta. Minėtuose kaimuose gimę, augę ir gyvenę žmonės kas mirė – numirė, kiti pasklido po Lietuvą ar dar į tolimesnius kraštus. O be žmonių likęs jų gimtasis kaimas tapo tik bereikšme sąvoka. Žinoma, įdomu būtų nustayti – kas ir kada, pavyzdžiui, Degimų kaime gimė paskutinis. Todėl ir laiško parašyti savo gimtinei Degimų kaimui jau negaliu ar negalėsiu, nes išnyko adresatas. Tad mano laiškas skirtas tik dar gyviems, Degimų kaime gimusiems, ten ilgiau ar trumpiau gyvenusiems žmonėms. Prisimikime kaimo sodybas, savo kaimynus, kaimą supančius miškelius ir pievas, Juodupės bei Jiesios upelius. Prisiminkim stalą, uždengtą balta staltiese, medinį suolą, uslaną, puošniom margaspalvėm lovatiesėm užklotas lovas, kalėdojančio kunigo belaukiant. Išplautas, nušveistas medines grindis ar smėliu pabarstytą aslą, po balkiu užkištą verbos šakelę, ant palangės pastatytą kryželį, šventus paveikslus ant sienų pakabintus… Žinoma, gyvenimas nestovi vietoj, anot mūsų mielos poetės S. Juršienės – „Ogi viskas, broli keičias/ aprėdai/ ir pažadai…‘ ir t.t. Taip, vyksta amžinas, nesustabdomas kitimas, kitaip ir būti negali. Tačiau norėtųsi, kad besikeičiantis kaimas būtų gyvas, kad būtų kam jo gyvastį tęsti ir tie gražūs kaimų pavadinimai, vietovardžiai išliktų ne tik dabartyje, bet ir ateityje. Bet jau tik norai tokie…
Brangi mums Tėvynė Lietuva. Ir ji gyvuos tol, kol „mes“ karta iš kartos čia gimsime, gyvensime ir mirsime. Visi tikriausiai matėte, pastebėjote pakelėse vienur, kitur išstatytus reklaminius stendua, kuriuose parašyta: „Kuriame Lietuvos ateitį.“ Žinoma, nepatikslinta – kokią? Bet visi suvokiame, jog turime omeny – laimingą, šviesią Lietuvos ateitį, kurioje gyvens Lietuvos žmonės. Taigi, kuriame. O kada sukursime? Šis teiginys – „Kuriame Lietuvos ateitį, “ tinka visam laikui, nes kūrimas yra procesas be pabaigos. Nebus taip, kad galėtume pasakyti – na štai ir sukūrėme šviesią Lietuvos ateitį, galime ir atsipūsti. Tai va, o kokia ta mūsų kuriama Lietuvos ateitis turėtų būti, kaip ji galėtų atrodyti? Gal tokia laiminga apie kokią mąstė Just. Marcinkevičiaus „Keista senutė bibliotekoje,“ kuri norėjo gauti paskaityti, dar šiame gyvenime, tokią laimingą knygą, kuri būtų: „ Kad be karo, be vargo, be nelaimių, be ligų…dar, jeigu galima…be melo ir be vienatvės…“
Tai va, gal tokia turėtų būti ta mūsų kuriamos Lietuvos ateitis? Suprantama, jog toji Just. Marcinkevičiaus keista senutė tokios knygos bibliotekoje negavo, nes tokios ir nebuvo. Na, o mes, kuriantys Lietuvos ateitį, turime turėti ne tik viltį, bet ir tvirtą įsitikinimą, jog bent panašią Lietuvos ateitį sukursime. Niekas kitas už mus to nepadarys tik mes patys. Svarbiausia, kad tą Lietuvos ateitį kurtume sąžiningai, neprasilenkdami su krikčioniškomis moralės vertybėmis.
Antanas Krūvelis
