Iš Radviliškio kilęs ir nemažai metų Šiauliams paaukojęs menininkas Martynas Gaubas (dabar M. Gaubas gyvena ir kuria Birštone – kvitrina.com pastaba.) ir dar du menininkai prieš keletą dienų išgarsėjo dėl vienos sniego skulptūros. Kinijos Changbai mieste vykusiame sniego skulptūrų festivalyje skulptoriai M. Gaubas, Danas Aleksa ir Kazys Venclovas „nudrožė“ mįslingai ant kalvelės gulinčią galvą – tikslią M. Gaubo galvos kopiją – su užriestais ūsais ir akiniais.
Kinijoje, sniego skulptūrų festivalyje, M. Gaubas ir kiti jo bendražygiai jautėsi kiek keistai. Visi festivalio dalyviai buvo pranašesni ir puikiai valdė šią techniką. Lietuviai su sniegu iki tol nesipraktikavo.
M. Gaubas liko sužavėtas, ką galima pagaminti iš presuoto sniego. Jis atsidūrė tikrame sniego mieste su sniego viešbučiais ir kavinėmis.
Ką dar reikia sukurti, kad laimėtum konkursą? Juk lietuvių menininkų komanda grįžo su aukso medaliais. M. Gaubas mano, kad sėkmę lėmė netradicinis požiūris.
– Jei galvoje negimsta minčių, tai galima lipdyti pačią galvą? Ar taip gimė mintis iš presuoto sniego luito gremžti ne drakoną ar pilį, o vieno iš autorių galvą?
– Dabar studijuoju magistrantūroje Vilniaus dailės akademijoje. Mano baigiamojo darbo tema – autoportretai.
Viename kūrinyje esu pavaizdavęs save su galva rankose. Gal tai ir buvo postūmis tęsti jau pradėtą darbą, vystyti toliau idėją.
– Kaip manote, už ką jums buvo skirta pirmoji vieta?
– Mano bendražygiai – tikri konceptualūs menininkai. Sniego ar ledo skulptūros, anot jų, išvis ne menas. Tai tiesiog šou, kuriame smagu dalyvauti.
Visos komandos turėjome po vienodą sniego luitą – trijų metrų ilgio, pločio ir aukščio kubą. Mes iš nugremžto sniego padarėme kalvelę, kad galva gulėtų kiek aukščiau.
Sužavėti praeivius ir konkurso komisiją galėjo tik kūrinio idėja, nes ten buvo tokių juvelyrų, kurių aplenkti neįmanoma.
– Kuo nustebinote ir sužavėjote Kiniją?
– Daugelis menininkų savo sniego kūriniuose neišvengia tiesmuko pasakojimo. Žvelgi ir matai ištisą istoriją, atpažįsti herojus. Jie meistriškai kuria drakonus ir iš jų einančias liepsnas.
Tikras menininkas visada stengiasi išvengti tiesioginio pasakojimo ir aiškios nuotaikos. Taip ir lieka neaišku, kodėl būtent mano galva? Ar ji miega, ar svajoja? O gal ji nukirsta?
Daugelis laukė, kada mes tą galvą baigsime gremžti ir pastatysime. Nustebo, kad ji ir liko gulėti. Būtų keista drožti galvą gulsčią, o paskui statyti – taip juk dar sunkiau. Labiausiai visi praeiviai nustebdavo, kai atpažindavo, jog skulptūroje vaizduojamas vienas autorių.
– Ar sunku iš tokio sniego ką nors nulipdyti?
– Įsivaizduokite kietai sušalusį cukrų ar marmurą. Suspaustas sniegas – kažkas panašaus. Negalėjome labai triukšmauti, todėl naudojome tik paprastas mechanines priemones: kastuvus, menteles, šaukštus.
– Kuo Kinija nustebino jus?
– Esu buvęs Kinijoje prieš keletą metų. Taip pat teko pabūti ir Nepale. Ten – visiška Azija – purvina, be eismo taisyklių, taksi su nepritvirtintomis sėdynėmis.
Kinija per keletą metų smarkiai pasikeitė. Savo tvarkingumu ji nesiskiria nuo Vokietijos.
Gatvės plačios. Neatrodo, kad ten gyvena per milijardą žmonių.
Beje, jei nežinai gerų prekybos vietų, daugelis prekių bus labai brangios. Prasta palaidinė – per 100 eurų. Prasčiausi batai – per 200 eurų.
– Koks keisčiausias nuotykis nutiko Kinijoje?
– Buvau menininkų kvartale. Ten buvo daug galerijų. Vienoje pastebėjau man pažįstamo menininko darbus, kuriuos buvau matęs tik internete.
Netrukus specialiai sugrįžau į tą galeriją dėl šių kūrinių. Tuomet pastebėjau, kad čia yra ir mano darbų. Sakau pardavėjui – čia mano darbai. O jis – ne, šitie iš Lietuvos. Tai ir aš iš Lietuvos!
Pirmoji skulptūra sukurta netyčia
Dauguma šiauliečių žino M. Gaubą dėl jo šypseną keliančių ir stogą raunančių skulptūrų. Tačiau retas pamena, kokia pirmoji M. Gaubo skulptūra papuošė Šiaulius. Tai prie Dviračių muziejaus esantis butaforinis geležinis dviratis.
Menininkas prisimena, kad sukūrė jį studijuodamas Šiaulių universitete prieš gerus 17 metų – be jokios aiškios priežasties. Tuo metu universitete vyko „dailiokų dienos“.
Su kitu bendrakursiu Martynu Olšausku jis iš metalo laužo suvirintą dviratį tampė po miesto centrą visą dieną. Vakare atsibodo – paliko bulvare.
Kitą dieną Dviračių muziejus pareiškė susidomėjimą skulptūra ir pastatė jį šalia savo įėjimo. Ši skulptūra vėliau davė idėjinę pradžią metalo skulptūrų festivaliui „Kontrapunktas“.
ALVYDAS JANUŠEVIČIUS
15min.lt
