Rūta Vainienė, Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialioji ekspertė
Komentaras Lietuvos radijui
Garbaus amžiaus pakruojietė, jaunystę praleidusi tremtyje, vienam Lietuvos laikraščiui praėjusią savaitę išrėžė tiesą – už dyką dalijamos pašalpos tik skatina tinginystę. Moteris neanalizavo Lietuvos pašalpų statistikos, nelygino jos su padėtimi kitose šalyse – ji apibūdino tai, ką kasdien mato savo aplinkoje.
Štai praėjusiais metais socialines pašalpas, neįskaitant nedarbo pašalpų, gavo daugiau nei 220 tūkstančių Lietuvos gyventojų, tai yra – kas dešimtas darbingo amžiaus žmogus. Pašalpų gavėjų tikrai sutinkame kiekvienas savo aplinkoje, nors kažin ar visuomet galėtume atspėti, kad pažįstamas gauna pašalpą arba pritarti, kad jis tikrai turėtų ją gauti. Kaltinti ekonominę krizę dėl išaugusio paramos poreikio irgi nėra tikslu, nes ekonominė padėtis gerėja, o socialinės pašalpos gavėjų skaičius – auga.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2012 metais numato savivaldybėms skirti beveik 884 milijonų litų įvairioms socialinėms programoms. Didžioji šių lėšų dalis keliauja socialinėms pašalpoms ir kompensacijoms už šildymą, šiltą ir karštą vandenį. Išlaidos socialinei pašalpai, tenkančios vienam šalies gyventojui, augo ir per dešimtmetį padidėjo 8 kartus – nuo 25 litų kriziniais 2000 metais iki 206 litų – 2011-taisiais. Socialinės pašalpos gavėjų skaičius per šį laikotarpį padvigubėjo. Lietuvoje yra bene 15 skirtingų rūšių socialinių išmokų, ir jos neapima nedarbo išmokų ir „Sodros“ mokamų pensijų bei motinystės pašalpų. Absoliuti dauguma socialinių, skirtingai nuo „Sodros“, išmokų per krizę nebuvo karpytos. Nenuostabu, kad kai kam socialinės pašalpos tapo patrauklia priemone papildyti šeimų biudžetus.
Socialinė parama nėra dosni, jei ji atkeliauja tiksliai ten, kur yra reikalinga; ji yra netaikli ir būtent dėl to švaistūniška. Be to – brangiai administruojama. Štai, išmokėti 114 mln. litų paramos mokiniams kainuoja apie 4 mln. litų – skandalingai daug! Už neva per dideles administravimo sąnaudas kritikuojamieji pensijų fondai su pavydu turėtų žiūrėti, kad didelių žinių nereikalaujančiam pinigų paskirstymui valdžia negaili 3,5 procentų nuo paramos sumos.
Paramos sistemai reikia pertvarkų, ir jau sulaukėme pirmųjų atsargių, bet prasmingų mėginimų. Pakeitus Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymą, penkios savivaldybės – Panevėžio, Akmenės, Radviliškio, Raseinių ir Šilalės rajonų – pasirinko naują lėšų panaudojimo būdą. Trejus metus šios savivaldybės iš valstybės biudžeto gaus 2011 m. pradžioje patvirtintas sumas, kurios nebus didinamos. Tačiau jei savivaldybė lėšų sutaupys, jų nereikės, kaip anksčiau, grąžinti į valstybės biudžetą. Sutaupytas lėšas savivaldybė galės naudoti kitoms reikmėms. Šis pilotinis projektas skirtas ne mechaniškai sumažinti paramos gavėjų skaičių, bet skirti šią paramą tik tiems, kurie realiai, o ne formaliai atitinka nustatytus kriterijus. Nauja lėšų administravimo tvarka atsijos tuos, kurie piniginę paramą gaudavo nepelnytai.
Savivaldybės jau dalijasi įspūdžiais. Paramos centrams atidžiau pasidomėjus besikreipiančiųjų gyvenimo sąlygomis, šie patys atsiima paramos prašymus. Gauta labai svarbi pamoka: nereikia skubėti pasmerkti ne visuomet pelnytai paramos prašančius žmones. Pradžioje valdžia turi sutvarkyti motyvacijas savo lysvėje, išravėti pačios pasėtas pagundas, kad į socialinės paramos skyrių nevyktų prašytojai prabangiu penktos klasės BMW.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją
