Kiekvienais metais, minėdami Ganytojo atėjimą į šį pasaulį, giliai susimąstome ne tik apie dieviškumo ir žmogiškumo santykį, žmogiškosios būties prasmę, gėrio ir blogio persipynimą, bet ir apie tautos likimus, pažangos virsmą.
Laišką be adresato, kurį suradome kolekcininko Almanto Miliausko dokumentų kolekcijoje, galima būtų pavadinti malda mūsų tautos dvasiniam grožiui, jautrumui, kantrybei ir begaliniam tikėjimui tautos ateitimi. Jį parašęs šeimos galva Antanas adresavo giminaičiams, gyvenusiems Prienų ar Marijampolės apylinkėse. Tą nusprendėme, peržvelgę kitus neįvardintus laiškus.
Laiškas rašytas praėjus pusantrų metų po „tautų vado“ mirties, prieš pat Šventas Kalėdas. Tai buvo laikas, kada jau buvo leidžiamas laisvesnis susirašinėjimas:
„1954 m. gruodžio 19 d.
Mylimieji,
Nuoširdžiai sveikiname su Šv. Kalėdomis ir linkime laimingų Naujų metu (pateikiamas laiško originalas, be klaidų taisymo – V. K.). Jau taip seniai besidalinom mintimis. Atrodo kad tas ilgas tūkstančių kilometrų kelias norėtų mus išskirti visiškai.
Nors toli žiaurusis likimas numetė mus nuo savųjų, nuo tėvynės, nuo to tyro meile ir ramybe trikštančio šaltinio, nuo tų gražiujų švenčiu papročiu, nuo to tyro džiaugsmo, kuriuo džiaugiasi tą ramybės rytą kiekviena tikinčioji širdis, bet dvasia mes su Jumis, su visu tuo grožiu, ta ramybe ir meile, prie to ramybės ir palaimos šaltinio, prie to kudikėlio, kuris paskelbė taiką ir ramybe žemėje, kurios mes šiandien apakę ieškom ir surasti negalim. Mes skrendame mintimis į tą mažą tėvynę, kuri tarsi ašarėlė ar mažas gintaro lašelis prie Baltijos kranto prisiglaudusi, mokė mus mylėti savo krašta, mokė netrokšti nieko svetimo, ugdyti savyje idėjas kupinas grožio ir meilės. Man regis, kad ir šiandiena Ji motutei Jūrai kartoja, mes nieko netrokštam svetimo, nei turtų, nei garbės, nei grožio. Nes mūsų turtai mūsų žemelėje, mūsų garbė mūsų taurume, mūsų grožis mūsų rūtų darželiuose. Tai tokios mūsų šventinės nuotaikos, begalinis ilgesys, sukaustęs mūsų širdis ir gaili ašara vienintelė paguoda pilkame tremtinio gyvenime.
Labai prašau parašykit kaip gyvenat kaip sveikatos, kaip sekasi mokslas. Viskas taip įdomu. Mes pakol kas visi sveiki, vaikai visi mokosi, dienomis dirba naktimis mokosi. Mažasis kiekviena diena laukia tos laimės sugrįžti į tėvynę, jis dar nesimoko. Linksmų ir laimingų švenčių – Antanas (Antanina pasirašytų Antose – V. K.)“ (Laiškas1-2 lapas; Almanto Miliausko dokumentų kolekcija)
Šis laiškas su nuotraukų kopijomis iš Nacionalinio muziejaus ir Lietuvos centrinio valstybinio archyvo prie kalėdinio stalo turėtų paskatinti giliam susimąstymui. Ar ne per dažnai mūsų gerumas, atidumas, žmogiškoji užuojauta – tik proginiai, pozos dalykai? Baigiasi šventės ir baigiasi mūsų vertybės. Ar Tėvynė – tik lozungas, vėliavų spalvos? O gal tai ir eilinis tautos žmogus, bitelė, į kurio būvį ir būseną reikia žvelgti nuolatos ir ne dėl pentinų? Kalėdos – naujo gimimas. Kalėdos –taika, ramybė, susitelkimas. Tegul ši šventė mus visus sutelks to, taip dažnai Šventajame Rašte minimo, senojo raugo įveikimui, naujoms idėjoms, pagarbai žmonėms ir jų gyvenimo pažangai, meilei kraštui ir jo klestėjimui.
Istorikas Vytautas Kuzmickas
