Laisvės gynėjų dieną, jubiliejinę 35-ąją Sausio 13-ąją, jiezniečiai paminėjo kultūros ir laisvalaikio centre. Čia susirinkusiems gimnazistams bei keliems vyresniosios kartos atstovams skambėjo solisto Tomos Ivanausko atliekamos dainos, raiškūs jaunųjų renginio vedėjų žodžiai, seniūno Algio Bartusevičiaus pasisakymas, žvilgsnius traukė leidinių ir spaudinių paroda, surengta Jiezno bibliotekos.
Tačiau didžiausią poveikį, sujaudinusį iki šiurpulio, paliko kraštietės Onos Vilčiauskienės atsiminimai apie lemtingas Lietuvos laisvei dienas: „Nors Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas Aukščiausiosios tarybos buvo patvirtintas 1990 m. kovo 11 dieną, užsienio valstybės neskubėjo jos pripažinti. Šalyje vis dar buvo Rusijos armijos kariai, įvesta ekonominė blokada. Įtampa ypatingai padidėjo 1991 m. sausio mėnesį, todėl žmonės buvo kviečiami atvykti prie Aukščiausiosios tarybos. Vykome ten nuo sausio 5 dienos, budėdavome ir dienomis, ir vakarais. Sausio 4 d. Vyriausybė, vadovaujama K. Prunskienės, neinformavusi Aukščiausios tarybos, pakėlė maisto kainas ir tai davė pretekstą „Jedinstvo“ organizacijai kviesti į mitingą nepatenkintuosius, daugiausiai rusų tautybės piliečius, kurie šturmavo Aukščiausiąją tarybą. Žmonės su jais į konfliktus nesivėlė, tik skandavo „Namo, namo, „Jedinstvo“ namo“. Sausio 12 d. į Vilnių nevažiavau, nes vakare reikėjo eiti į darbą. Apie 23 val. man pranešė, kad žmonės visoje Lietuvoje yra kviečiami saugoti valstybinių institucijų – pašto, Vykdomųjų komitetų. Keletas bendraminčių greitai susiorganizavę nuvažiavome į Prienus. Atvykome prie pastato, kuriame buvo įsikūręs komunistų partijos komitetas. Prie jo atvažiavo dengta mašina, stovėjo kareiviai su ginklais. Iš pastato nešė dėžes. Vėliau nuvykome prie Vykdomojo komiteto, ten sužinojome, kad Vilniuje tankai puola televizijos bokštą ir Radijo bei televizijos komitetą, yra žuvusių. Nutarėme kuo skubiau važiuoti į Vilnių. Atvykome prie Radijo bei televizijos komiteto. Daugiabučių namų langai buvo išdužę ir lauke plaikstėsi užuolaidos. Pastato sienose matėsi šūvių žymės. Prie šaligatvio stovėjo daug žmonių, o prie pastato buvo ginkluoti kareiviai. Vėliau nuvykome prie Aukščiausiosios Tarybos, ten buvo labai daug žmonių, buvo vežamos ir statomos naujos barikados. Žmonės meldėsi. Tai buvo lemtinga naktis ir diena, parodžiusi mūsų piliečių stiprybę. Kitą dieną informaciją apie okupantų puolimą sužinojo ir užsienio šalys. Vėliau važiuodavome budėti prie Sitkūnų radijo stoties, kuri buvo likusi vienintelė veikianti Lietuvos radijo stotis, Lietuvai ir pasauliui teikusi svarbiausias žinias. Vasarį Islandija pripažino Lietuvos nepriklausomybę, o liepą tai padarė ir Rusija. Lietuvos Nepriklausomybė buvo iškovota, dabar reikia ją išsaugoti“.
Sugiedoję himną, pagerbę žuvusių Laisvės gynėjų atminimą tylos minute, jaunieji jiezniečiai išėjo į miesto aikštę, kur prie paminklo Trims karių savanorių kartoms uždegė žvakeles.