Už dviejų savaičių Jiezno gimnazijos ir visa šio krašto bendruomenė paminės ne tik 7o-ąsias gimnazijos (iš pradžių – progimnazijos) veiklos metines, bet ir 55-erius persikėlimo į naujas patalpas metus.
Iki to laiko mokykla glaudėsi trijose, tam nevisiškai pritaikytose patalpose. 1951 ir 1952 metais buvo vykdomas tam tikras patalpų dalinis remontas. 1954/1955 mokslo metams pasiruošti ir suremontuoti pagrindines patalpas Pacų (Kvintų) rūmuose Švietimo ministerija skyrė 30 000 rublių, tačiau Kauno statybos trestas ir Jiezno rajono pramkombinatas darbams skyrė nepakankamą dėmesį ir vykdė juos paviršutiniškai (LCVA, f.R-762, ap.6, b.378, l.420). Jau 1955 m. tuometinė mokyklos direktorė Ada Bičkauskienė, dar būdama nepartinė, kreipėsi į LKP Jiezno rajono ir į rajono DŽDT Vykdomąjį komitetą pagalbos kreipiantis į Švietimo ministeriją dėl naujos vidurinės mokyklos patalpos statybos. Rajono vadovai V. Klusaitis ir P. Vilčiauskas kreipėsi į Švietimo ministeriją, kuri pateikė paraiškas Ministrų Tarybai. Per 1957 metus buvo paruoštas tipinės 900 vietų naujos mokyklos projektas. Statybą turėjo vykdyti Kauno teritorinis statybos trestas. Mokykla turėjo būti pastatyta iki 1960 metų liepos.
Didieji mokyklų statybų metai
1958-1959 metus galima vadinti didžiaisiais mokyklų statybų metais. Pagal tipinius projektus mokyklos buvo statomos: trys vidurinės Vilniuje, dvi – Kaune. Po vieną Jiezne, Panevėžyje, Kupiškyje, Skaudvilėje, Prienuose, Veisiejuose, Kelmėje, Radviliškyje, Pandėlyje, Jurbarke, Molėtuose, Troškūnuose, Salantuose, Joniškėlyje, Varniuose, Telšiuose, Kėdainiuose, Kazlų Rūdoje ir dar dvylikoje vietų. Tais pat metais buvo statomos pradinės mokyklos, mokyklos internatai, vidurinių mokyklų bendrabučiai, keli vaikų lopšeliai-darželiai (LCVA, f.R-762, ap.6, b.1082, p.68-68ap.). Jiezno vidurinės mokyklos statomo pastato sąmatinė vertė buvo 3 mln. 587,90 tūkstančių rublių, iš jų pačio pastato vertė – 2 mln. 346,80 tūkstančių rublių (Ten pat, b.176, p.150-151). Didelis statybų mastas lėmė tai, kad dažnai pritrūkdavo medžiagų, įrengimų ir darbo jėgos. 1958 m. pabaigai buvo atlikti tik komunikacijų, elektros kabelių, kanalizacijos, vandentiekio, pagalbinių įrenginių statybos darbai (Ten pat). Todėl 1959 m. statybos darbai buvo labai įtempti. Į pagalbinius darbus buvo įtraukti moksleiviai, jų tėvai, o kartais ir mokytojai. Gimnazijos archyvo nuotraukoje ir pati direktorė A. Bičkauskienė, atvykusi į statybą. Tiems laikams buvo būdinga raportuoti apie darbų užbaigimą anksčiau laiko, tad buvo numatyta mokyklą pastatyti pusmečiu anksčiau.
1960 m. sausyje, likus kelioms dienoms iki atidarymo, vidiniai mokyklos statybos darbai buvo užbaigti.
Oficialus naujosios mokyklos atidarymas
1960 m. sausio 23 dieną, apie 9 val., grojant Jiezno miesto pučiamųjų orkestrui, iš senojo mokyklos, tuo meto dar dviaukščio, pastato link naujos mokyklos, per tuometinę Pergalės aikštę, vėliau buvusią I. Černiachovskio gatvę, pajudėjo mokyklos moksleivių ir mokytojų kolona. Jos priekyje vėliavas nešė tautiniais rūbais pasipuošę dešimtokai Albinas Vaičiūnas ir Jaunutis Kuzmickas (nuotrauka iš šeimos archyvo). Šalia jų ėjo tautiniais rūbais apsirengusios klasės draugės.
Į iškilmes atvyko tuometinis LTSR švietimo ministras Mečislovas Gedvilas, rajono LKP komiteto ir Vykdomojo komiteto vadovai. Statybinės organizacijos vadovas S. Alaburda įteikė simbolinį raktą mokyklos direktorei. Švietimo ministras perkirpo simbolinę juostelę ir trumpai pasveikino su naujojo mokyklos pastato atidarymu. Tada visi pro mokyklos duris įžengė į aktų salę, kur prasidėjo tų laikų atributas – sovietine ideologija persunktos trafaretinės kalbos, kuriose buvo žeminama tarpukario nepriklausoma Lietuva, rojumi vaizduojamas sovietinis gyvenimas. Iš tų sovietinę partinę nomenklatūrą liaupsinančių kalbų nėra ko įsiminti. Pateikiame tik pasakiusiųjų retas pragmatines mintis. LKP Jiezno komiteto sekretorius V. Steponkevičius: „Pirmą kartą Jiezne iškilo toks didingas triaukštis vidurinės mokyklos pastatas – rūmai, kuriuose mokysis mūsų rajono dirbančiųjų vaikai“ („Lenino keliu“, 1960 m. vasario 6 d., nr.10(865), p.2). Jiezno rajono DŽDT pirmininkas P. Vilčiauskas: „Leiskite palinkėti šios mokyklos auklėtiniams, kad jie, atsidėkodami užteikiamą rūpestį, mokytųsi tik gerais ir labai gerais pažymiais, o auklėtojams atiduoti visas jėgas ir sugebėjimus (komunistiniam) jaunosios kartos auklėjimui“ (Ten pat). Statybos inžinierius S. Alaburda: „Jūs susirinkote į naują mokyklą, kurią jums pastatė vyesnieji draugai statybininkai. Statybininkai negailėjo jėgų, kad jūs žengtumėt į šviesų rytojų. Neapvilkite jų pastangų“ (Ten pat). Mokyklos direktorė A. Bičkauskienė esminius mokyklos uždavinius apibūdino, juos prieš tai įvilkusi į kovos prieš buržuazinį nacionalizmą ir religinius prietarus rūbą: „Mokykla privalo ne tik apginkluoti teorinėmis žiniomis, bet ir išleisti juos į gyvenimą, paruoštus praktinei veiklai, mylinčius darbą, sugebančius dirbti vienoje ar kitoje gamybos srityje. Mes nesigailėsime jėgų nei energijos, kad pateisintume tas milžiniškas lėšas, kurios buvo išleistos tos mokyklos statybai. Nusipelniusio LTSR mokytojo Sedlausko iškelta iniciatyva – dirbti be antramečių, be abejo, ras atgarsį ir mūsų tarpe. Naujose dirbtuvėse mokiniai bus supažindami su gamybos pagrindais, čia jie pamils fizinį darbą ir išeis iš mokyklos, pasiruošę kurti vertybes, toliau puošti ir gražinti mūsų Tėvynės rytojų. Darbas mičiūriniuose daržuose, šiltadaržyje, triušių fermoje, mažajame kolūkyje ir talkos rajono kolūkiuose mokinius išmokys pamilti žemės ūkį“ (Ten pat, p.3).
Tėvų komiteto atstovas Jonas Vinskas, statybininkas P. Acus, mokyklos pionieriai, abiturientė Laimutė Kačinskaitė tarė trumpus sveikinimo žodžius. Dešimtokai Dalia Kutkaitė ir Jaunutis Kuzmickas įteikė mokyklinę dovaną-suvenyrą švietimo ministrui M. Gedvilui (šeimos archyvo nuotrauka). Išvykus svečiams iki pačių išnaktų tęsėsi mokytojų kolektyvo vakaronė.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
