Birželį minime dvi tragiškas datas. Mūsų darbščią tautą okupavo sovietiniai okupantai, o dar po metų ji patyrė niekada neregėtą tautos tragediją – tremtį. Taip jau atsitinka, kad daugiau kalbame apie tremties kančią, bet mažiau analizuojame valstybės netekimą. Analizuojant visos Lietuvos lygmeniu, lyg ir aišku – okupacijos istorija gerai ištyrinėta. Jeigu paliesime Birštoną ar visą Nemuno-Verknės regioną, tai ši tema iš esmės nežinoma.
Apie artėjančios sovietinės okupacijos ženklus pastebime iš to metų archyvinių dokumentų. 1940 m. gegužės antroje pusėje sovietų bazės raiteliai trypė klombas Alytuje, o sovietiniai „gaziukai“ Prienų-Birštono kelyje sužalojo du Škėvonių kaimo žmones. Kai kur buvo padeginėjami turtingesnių ūkininkų kluonai. Sovietams Kaune sukūrus marionetinę J. Paleckio-V. Krėvės Mickevičiaus vyriausybę, pasirodė ir vietiniai bolševikai. Tai Simonas Muliarčikas iš Nečiūnų kaimo, P. Keturakis iš Gelažiūnų kaimo, Jonas Feiferis iš Nemajūnų, birštoniškis Pranas Danilevičius. Nepriklausomybės laikais šie „veikėjai“ už 10 lt sovietams iškėlinėjo raudonas vėliavas Nemajūnų, Šilėnų, Kisieliškių miškuose. Prasidėjus okupacijai, jie suskato agituoti žmones keisti „išnaudotojų“ valdžią. Valsčiaus viršaitis Jonas Marčiukaitis turėjo pasitraukti, jo vietą užėmė ir raudoną gvazdiką švarko atlape pasikabino Antanas Juozaitis-Kanstantukas, milicijos viršininku tapo mažažemis Siponių kaimo ūkininkas Antanas Revuckas.
Kurorto sovietizacija
Pirmosiomis okupacijos dienomis kurorte lyg ir vyko normalus darbas. Praėjus dviem savaitėms, 1940 m. birželio 29 d. Birštono statybos komisija, dalyvaujant kurorto direktoriui pulkininkui B. Matulioniui, pulkininkui Ingilevičiui, inžinieriui Krikščiukaičiui, Raudonojo Kryžiaus pirmininkui Garmui ir internuotųjų lenkų architektų komandos vadovui inžinieriui Brodai, buvo nutarta „padaryti praktišką bandymą inžinierių Espenhane, Kario ir Ploskio pasiūlyto dumblo tiekimo būdo“, „neatidėliotinai pradėti daryti galutinį viešbučio – sanatorijos ir vonių trobesių projektą, susitarus projektų autoriams dėl darbo paskirstymo“ (LCVA, f.1734, ap.1, b.418, l.303). Tačiau jau liepos 17 dieną prasidėjo spaudimas kurorto direktoriui. Prieš iniciatyvųjį B. Matulionį pradedama šmeižimo kompanija: „Į kurortą gydytis atvyksta keletas buvusių politinių kalinių: Šaras, Kynas, Popelytė. Jie dalina įvairius agitacinius lapelis apie gražų ateities gyvenimą. Mitinguose nutariama algas darbininkams padidinti 2-2,5 karto. Sargams skirti 300 lt, vonių tarnautojams po 200 lt. Liepos 17 dieną išrenkamas kurorto darbininkų komitetas, kuris rūpinsis darbininkų reikalais. Į komitetą išrenkami: Edmundas Jevaltas, Germanavičius, Adomas Jaruševičius ir Sterbinskaitė. Liepos 19 d. šaukiamas naujas mitingas – susirinkimas“ (Ten pat, p.184).
Susirinkimo darbotvarkėje buvo iškeltas kurorto direktoriaus B. Matulionio, sekretorės Čibiraitės ir kitų atleidimo klausimas. Dauguma darbuotojų palaikė direktorių ir jo sekretorę. Tačiau susirinkime pirmuoju smuiku grojo politkalinė Popelytė: „Dr. Matulionio mes nei šaudysime, nei pakarsime, bet tegul jis, taip kaip mes padirba juodą darbą, dumblą sijoja“ (Ten pat). „Susirinkimui pasiūlyta balsavimo keliu pasisakyti už ar prieš direktorių. Komiteto suklaidinti ar prigrasinti darbininkai, didesnė jų dalis pasisako prieš direktorių dr. Matulionį, nes politkalinės Popelytės pareiškimu, balsuosią už direktorių būsią atleisti iš darbo arba net atiduoti į darbo stovyklą, nes jie bus laikomi tokiais pat smetonininkais ir išdavikais. Liepos 17 dieną Birštono miestelyje įvyko viešas mitingas, kurį vedė darbininkas Jevaltas. Kiek pakalbėjęs apie bendrą darbininkų ir valstiečių būklę, atitolęs nukreipia savo kalbą prieš daktarą B. Matulionį ir kviečia visuomenę balsavimo keliu pasisakyti už ar prieš B. Matulionį. Dauguma žmonių pasipiktino tokia Jevalto kalba, šmeižimu ir balsuoti atsisakė“ (Ten pat, p.184-185).
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas,
Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
