Apie sugrįžimą laiku atgal galima tik pasvajoti. Arba paskaityti fantastinį kūrinį. Arba pamatyti tokio turinio filmą. Bet realybėje kol kas to padaryti neįmanoma. Bet galima pabandyti sukurti įtaigią praeities įvykio imitaciją. Spalio 3 dieną tą kuo puikiausiai padarė Jiezno gimnazijos mokytoja Birutė Dičkuvienė, senoje dviejų galų troboje Pelekonių kaime vedusi „smetoniškas“ pamokas vaikams iš Jiezno, Stakliškių ir Prienų.
Ilgi stalai ir suolai, mažučiai langeliai, papuošti karpytomis iš popieriaus užuolaidomis, šventųjų paveikslai. „Vopna“ balintos sienos ir lubos jau apsilupę, pajuodę. Mokiniams rašymui po popieriaus lapelį, o plunksna su rašaline – viena keliems. Mokytojos stalą puošia kryželis ir maldaknygės. Štai toks „mokyklinis“ vaizdas pasitiko į pamokas atvažiavusius vaikus.
Norom nenorom pritilo mažieji, dairėsi išpūtę akeles, filmavo ir fotografavo viską, kas patiko. Bet vos tik prasidėjo pamoka, kalbos ir išdykavimai baigėsi. Tais laikais, kaip pasakojo mokytoja Birutė, neklaužadas klupdydavo ant žirnių trobos kampe. Šios bausmės neprisireikė, nes vaikams buvo be galo be krašto įdomu skaityti tekstą iš senučiuko vadovėlio, bandyti rankiniu būdu pagaminti popieriaus masę. O plunksna ir rašalinė – egzotiškiau už naujausią išmanųjį. Išraityti raides, žodžius ir sakinius buvo labai sunku, nors kai kurie mokiniai pasirodė esą kantrūs ir kruopštūs.
Taip Pelekonių kaime, Bartusevičių tėviškės troboje, vyko edukacija, kurią sumanė Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro darbuotojai, minėdami Pasaulio lietuvių metus ir iškilų šio krašto sūnų – kalbininką Antaną Klimą. Jo gimtieji namai buvę čia pat, tik jau seniai nebelikę nei ženklo. Apie šį žmogų, jo gyvenimą ir nuopelnus Lietuvai bei lietuvybei galima buvo sužinoti spalio 5 dieną, šeštadienį, tame pačiame Pelekonių kaime. Tęsdami tradiciją prisiminti ir pagerbti iškilius kraštiečius, jiezniečiai paruošė A. Klimui skirtą vaizdų ir įtaigų renginį, kuris ir pradėtas edukacine pamoka rajono vaikams.
Pajusti tarpukario mokyklos dvasią, įsivaizduoti ir perteikti vyksmą joje, mokytojai Birutei padėjo jos mama, prisiminusi savo mokymąsi, eilėraščius ir pasakojimus iš vadovėlių. Todėl net ir vyresniesiems edukacijos dalyviams buvo labai įdomu stebėti pamoką, mintimis patekti į tėvų ar senelių vaikystę. Magėjo ir plunksną išbandyti, prisiminti dailyraštį, paskaitinėti elementorius. Beje, jie tuomet buvo brangūs – 1928 m. toli gražu ne kiekvieno kišenė galėjo leisti 4 ar 6 auksinus mokėti už vadovėlį, o kur dar alga mokytojui… Šitaip dėl vieno vaiko mokslų reikėdavo ir karvutę ar net dvi parduoti. Mažai kam teko pradžios mokykla, o apie tolesnius mokslus net ir svajoti turėjo būti baisu.
Surengdami edukaciją jiezniečiai rado ypač efektyvų būdą padėti vaikams pažinti praeitį. Jie galėjo ją ir pamatyti, ir paliesti, net ir užuosti šimtmetį skaičiuojančioje troboje. Visa tai išliks atmintyje tikrai ilgam ir tikrai bus labai pravartu.
